į pradžią turinys susisiekite







Ganytojo žodis
spausdinti

 

Ganytojiškas kreipimasis

minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną


 

Brangūs broliai ir seserys,

šį sekmadienį, lapkričio 19 d., pirmą kartą minime Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurios įvedimą popiežius Pranciškus paskelbė užbaigdamas Gailestingumo jubiliejų. Atjauta ir apsisprendimas padėti artimui negali apsiriboti vien jubiliejiniais metais, todėl ši diena nuolat skatins krikščionių bendruomenes visame pasaulyje tapti vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę labiausiai vargstantiems. Ji turi atkreipti mūsų dėmesį į materialinį skurdą ir neteisybę kenčiančius žmones, likimo ir kitų žmonių nuskriaustuosius.

Šiemet Vargstančiųjų dienai skirtoje žinioje popiežius Pranciškus kreipiasi apaštalo Jono žodžiais: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Dievas mus pirmas pamilo ir per savo Sūnų išliejo savo meilės pilnatvę. Tokia meilė negali likti be atsako, o kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal Jo pavyzdį ir visų pirma parodyti meilę vargšams.

Popiežius priminė, kad jau pirmoji krikščionių bendruomenė rūpinosi vargstančiais savo nariais ir tam buvo įsteigta diakonų tarnystė. Vienas svarbių bruožų, su kuriuo krikščionių bendruomenė pasirodė pasaulio scenoje, buvo tarnavimas vargšams.

Neturime galvoti, kad vargstantieji yra tik  mūsų teikiamos pagalbos ir geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę, priėmėjai. Esame kviečiami išdrįsti atsiverti tikram susitikimui su vargšais, o dalijimasis turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Į mūsų pusę ištiesta vargstančiųjų ranka kviečia mus išeiti iš savo tikrumo ir patogumo, o besidalijanti artimo meilė patvirtina, kad malda, atsivertimas ir Kristaus sekimas yra tikri.

Tiesa, neturtas arba vargdienystė yra svarbi krikščioniška dorybė, kuri saugo žmogų nuo galvojimo apie pinigus, nuo manymo, kad karjera ir prabanga yra gyvenimo tikslas ir laimės sąlyga. Bet kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiami nedaugelio privilegijuotųjų rankose, kai turtų kaupimą lydi neteisingumas ir nesiskaitymas su žmogaus asmens orumu, o tuo pat metu pasaulyje vis labiau plinta skurdas, negalime likti abejingi.

Caritas iniciatyva atliktas sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje ir šiais metais statistikos tarnybų skelbiami duomenys rodo, kad nemaža mūsų šalies piliečių dalis gyvena skursdami. Ši problema yra svarbi ir jos sprendimas neatidėliotinas. Ją spręsti visų pirma turi atitinkamos valstybės institucijos, bet to neužtenka. Mes visi turime būti jautrūs ir atidūs kiekvienam vargstančiajam. O tokių yra daug: tai minimumo neuždirbantys ar iš menko atlyginimo negalintys pragyventi žmonės, vieniši ir patyrę nesėkmes, jaunos ir daugiau vaikų auginančios šeimos, menkas pensijas gaunantys vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat negalime užmiršti šeimų, kuriose yra sergančių priklausomybe, nusivylusių dėl patirtos neteisybės ar besikartojančių nesėkmių, patyrusių atmetimą ir save menkai vertinančių, pripratusių gauti pagalbą ir gyvenančių šia diena.

Kiekvienas žmogus siekia gyventi geriau, gauti tinkamą atlygį, bet visiems turi rūpėti silpniausi ir vargingiausi. Tam skatina krikščioniška artimo meilė, o galiausiai tai daro įtaką visai visuomenei. Skurdas veda į susvetimėjimą ir šeimų atsiskyrimą, kai ieškantys pragyvenimo galimybių išvažiuoja toli nuo savo namų; dėl skurdo žmonės patenka į prekybos žmonėmis tinklą, nes vargstantieji lengvai pasiduoda apgaulei ir baisiam išnaudojimui; skurdas veda į tolimesnę nelygybę ir atskirtį visuomenėje, nes skurstančių šeimų vaikai neturi galimybių įgyti tokį pat visapusišką išsilavinimą kaip turtingųjų.

Ką galime daryti? Visų pirma matykime, pastebėkime neteisybę, išnaudojimą, vargą savo aplinkoje. Tai yra ir mano reikalas: negaliu nusiplauti rankų, jei manęs tiesiogiai neliečia. Kelkime į viešumą esančias problemas, drauge patys ieškodami ir siūlydami joms sprendimus.

Kaip kviečia popiežius, parodykime konkrečią artimo meilę. Tai galime padaryti paprastais ir mažais gestais: pastebėkime savo vargstančius  brolius ir seseris, stabtelkime ir skirkime laiko pasikalbėti ar bent paklausti vardo, pasiūlykime savo pagalbą, aplankykime vienišus ar sergančius žmones, kantriai juos išklausykime, pasidalinkime savo patirtimi ir sustiprinkime viltį, o gal net pasimokykime iš jų, kaip priimti gyvenimo negandas. Padrąsinkime, motyvuokime vargstančiuosius, kad nenuleistų rankų ir toliau stengtųsi, parodykime galimybes, kurių galbūt nemato, skatinkime imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Ryžkimės dovanoti savo laiko įsitraukdami į gailestingumo darbų tarnystę savo parapijoje, gal net savanoriaudami advento akcijoje Gerumas mus vienija, prisidėdami prie Caritas ar kitos pagalbą vargstantiems teikiančios organizacijos veiklos.

Mes, tikintieji ir visi geros valios žmonės, esame kviečiami naujai žvelgti į visus reikalingus pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Išlikime jautrūs, mokykimės iš Kristaus, maldoje vienykimės su kiekvienu pagalbos reikalingu žmogumi. Visų mūsų iniciatyvų ir darbų pagrindas visuomet tebūna malda.

Popiežius Pranciškus linki, kad ši nauja Pasaulinė vargstančiųjų diena taptų stipriu raginimu mūsų sąžinei, idant vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra šaltinis, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.


Lietuvos vyskupai

2017 m. lapkričio 14 d.

 


Popiežius Pranciškus

 

Žinia pirmajai Pasaulinei vargšų dienai

 

33 eilinis sekmadienis

2017 m. lapkričio 19 d.

 

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

 

1. „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Šie apaštalo Jono žodžiai išreiškia imperatyvą, kurio išvengti negali nė vienas krikščionis. „Mylimojo mokinio“ iki mūsų dienų perteikiamo Jėzaus paliepimo rimtumas dar labiau pabrėžiamas kontrastu tarp mūsų lūpose dažnai esančių tuščių žodžių ir konkrečių faktų, su kuriais esame pašaukti susidurti. Meilė nepalieka jokio pasiteisinimo: kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal jo pavyzdį; visų pirma tuomet, kai yra kviečiamas parodyti meilę vargšams. Tas būdas, kuriuo myli Dievo Sūnus, yra gerai žinomas, ir šventasis Jonas aiškiai apie tai rašo. Ši meilė grindžiama dviem kolonomis: Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 10. 19); Jis pamilo atiduodamas visą save, taip pat savo gyvybę (plg. Jn 3, 16).

Tokia meilė negali likti be atsako. Nors ji buvo dovanota vienašališkai ir besąlygiškai, nelaukiant jokio atlygio, ši meilė taip labai uždega širdis, jog kas ją patyrė, jaučiasi kviečiamas atsiliepti į ją nepaisydamas savo ribotumo ir nuodėmių. Tai pavyksta, kai Dievo malonė, jo gailestingoji meilė, kiek įmanoma, priimama mūsų širdyje, sujudina mūsų valią ir jausmus, kreipia mylėti patį Dievą ir  artimą. Šitaip iš Trejybės širdies kylantis gailestingumas gali pasiekti ir sujaudinti mūsų gyvenimą, įkvėpti užuojautą ir gailestingumo darbus vargstančių brolių ir seserų labui.

2. „Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo“ (Ps 34, 7). Bažnyčia visada suvokė šio šauksmo svarbą. Apie tai liudija pirmieji Apaštalų darbų puslapiai, kai Petras paragina išrinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6, 3) ir jiems pavesti tarnystę vargšams. Tarnystė vargingiausiems iš tikrųjų buvo vienas pirmųjų ženklų, rodantis krikščionių bendruomenę šio pasaulio scenoj. Taip įvyko todėl, kad bendruomenė suprato, jog Jėzaus mokinių gyvenimas turi reikštis broliškumu ir solidarumu, kad atitiktų pamatinį mokymą Mokytojo, vadinusio vargdienius palaimintais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais (plg. Mt 5, 3).

„Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45). Šis sakinys atskleidžia, kuo gyveno pirmieji krikščionys. Evangelistas Lukas, kuris tarp visų šventųjų autorių daugiausia vietos skiria gailestingumui, ne dėl retorikos aprašo ankstyvosios bendruomenės dalijimosi praktiką. Priešingai, pasakodamas apie tai, jis siekia kalbėti būsimųjų kartų tikintiesiems, taip pat ir mums, idant padrąsintų mus liudyti ir paragintų įsipareigoti labiausiai vargstančiųjų labui. Tą patį mokymą su tokiu pačiu įsitikinimu mums perteikė apaštalas Jokūbas, kuris savo laiške pasitelkia stiprius ir įtaigius žodžius: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? <...> Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jok 2, 5–6. 14–17).

3. Tačiau būdavo momentų, kai krikščionys atidžiai nesiklausė šio kvietimo, užsikrėsdami pasaulietiška galvosena. Tačiau Šventoji Dvasia niekad nepaliovė kvietusi jų sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Ji pažadino daugelį vyrų ir moterų, įvairiais būdais aukojusių savo gyvenimą ir tarnavusių vargšams. Kiek daug istorijos puslapių per pastaruosius du tūkstantmečius buvo surašyta krikščionių, kurie paprastai ir nuolankiai, taip pat su didžiadvasiška meilės išmone tarnavo vargingiausiems broliams!

Tarp jų išsiskiria šventasis Pranciškus Asyžietis, kurio pavyzdžiu per šimtmečius sekė daugybė kitų šventų vyrų ir moterų. Jis nepasitenkino vien apkabindamas ir duodamas išmaldą raupsuotiesiems, bet nusprendė vykti į Gubio gyventi drauge su jais. Jis pats tame susitikime įžvelgė savo pašaukimo lūžį: „Kai gyvenau nuodėmėje, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus, tačiau pats Viešpats mane atvedė pas juos, ir aš parodžiau jiems gailestingumo. Kai išėjau, tai, kas iš pradžių man atrodė bjauru, pasikeitė į sielos ir kūno saldybę“ (Testamentas 1–3). Šis liudijimas parodo perkeičiančią meilės galią ir krikščioniškojo gyvenimo stilių.

Apie vargšus neturime mąstyti tik kaip apie priėmėjus – tiek savanorių kartą per savaitę atliekamų gerų darbų, tiek spontaniškų geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę. Tokios patirtys dažnai būna geros ir naudingos siekiant jautriau įsisąmoninti brolių reikmes, taip pat, kas nulemia neteisybes, – vis dėlto jos turėtų mus vesti į tikrą susitikimą su vargšais, taip pat į dalijimąsi, kuris turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Maldos, mokinystės kelio ir atsivertimo evangelinį tikrumą patvirtina besidalijanti artimo meilė. Iš tokios gyvensenos kyla džiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka paliečiamas Kristaus kūnas. Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją. Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas per besidalijančią meilę matomas vargingiausių brolių ir seserų veiduose. Visuomet aktualūs išlieka šventojo vyskupo Jono Auksaburnio žodžiai: „Jei nori pagerbti Kristaus kūną, neniekink jo dėl to, kad yra nuogas; gerbk eucharistinį Kristų ne šilkiniais drabužiais, tuo pat metu paniekindamas kitą Kristų, kuris už Bažnyčios sienų yra nuogas ir kenčia dėl šalčio“ (Hom. in Mattheum, 50, 3:PG 58) ).

Todėl esame kviečiami ištiesti ranką vargšams, susitikti su jais, pažvelgti jiems į akis, juos apkabinti, kad jie pajustų meilės šilumą, ištirpdančią uždarą vienišumo ratą. Į mūsų pusę ištiesta jų ranka yra taip pat pakvietimas išeiti iš mūsų tikrumo ir patogumo, atpažinti pačioje vargdienystėje glūdinčias vertybes.

4. Nepamirškime, kad Kristaus mokiniams vargdienystė pirmiausia yra kvietimas sekti vargdienį Jėzų. Tai sekimas paskui Jį ir ėjimas su Juo keliu, vedančiu į Dangaus Karalystės laimę (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20). Vargdienystė reiškia nuolankią širdį, gebančią  priimti save kaip ribotą, nuodėmingą kūrinį ir atsispirti visagalybės pagundai, klaidinančiai nemirtingumo iliuzija. Vargdienystė yra širdies nuostata, neleidžianti žvelgti į pinigus, karjerą ar prabangą kaip į gyvenimo tikslą ir laimės sąlygą. Veikiau būtent vargdienystė sukuria sąlygas laisvai priimti asmenines ir visuomenines atsakomybes, nepaisant savo ribotumo, pasitikint Dievo artumu ir remiantis jo malone. Taip suprantama vargdienystė yra mastas, leidžiantis teisingai naudotis medžiaginėmis gėrybėmis, taip pat išgyventi santykius ir troškimus be egoizmo ir savinimosi (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2445).

Tetampa mums pavyzdžiu šventasis Pranciškus, tikros vargdienystės liudytojas. Būtent jis, kadangi žvilgsnį buvo įsmeigęs į Kristų, galėjo vargšuose Jį atpažinti ir Jam tarnauti. Jei norime savo indėliu veiksmingai prisidėti prie istorijos permainų, prie tikros plėtros, būtina įsiklausyti į vargšų šauksmą ir imtis kelti juos iš visuomeninio nušalinimo būklės. Drauge primenu mūsų miestuose ir bendruomenėse gyvenantiems vargšams, kad jie neprarastų jų gyvenimą ženklinančio evangelinio neturto suvokimo.

5. Žinome, kad šiandienos pasaulyje labai sunku aiškiai identifikuoti vargą. Vis dėlto jis kasdien kaip iššūkis iškyla prieš mūsų akis, jis matomas tūkstančių žmonių veiduose, paženklintuose skausmo, nušalinimo, piktnaudžiavimo, smurto, kankinimų ir kalinimų, karo, laisvės ir orumo atėmimo, neišsilavinimo ir analfabetizmo, nešvaros ir bedarbystės, prekybos žmonėmis ir vergijos, tremties ir skurdo, priverstinės migracijos. Vargas turi moterų, vyrų ir vaikų veidą: jie išnaudojami turint niekšingus interesus, sutrypiami iškrypusios valdžios ir pinigų logikos. Koks negailestingas ir nepabaigiamas susidarytų sąrašas, jei pridurtume vargą, nulemtą socialinio neteisingumo, moralinio skurdo, saujelės žmonių godumo, taip pat visuotinio abejingumo!

Deja, šiandien, kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiama nedaugelio privilegijuotųjų rankose, o tai dažnai lydi nelegalus ir žeidžiantis žmogaus orumo išnaudojimas, taip pat skandalingai visame pasaulyje, plačiuose visuomenės sluoksniuose plinta skurdas. Šio scenarijaus akivaizdoje neįmanoma likti abejingam, arba, kas būtų dar blogiau, rezignuoti. Skurdas gesina daugelio jaunų žmonių iniciatyvą ir trukdo jiems rasti darbo; skurdas atbukina atsakomybės pojūtį, skatina perduoti kitiems įgaliojimus ir ieškoti favoritų; skurdas užnuodija bendruomeniškumo versmes ir nepalieka vietos profesionalumui, taip sumenkindamas tų, kurie dirba ir gamina, nuopelnus, – į visa tai dera atsiliepti nauja gyvenimo ir visuomenės vizija.

Visi tie vargšai – kaip mėgdavo sakyti palaimintasis Paulius VI – priklauso Bažnyčiai pagal „evangelinę teisę“ (Kalba Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo proga 1963 m. rugsėjo 29 d.) ir įpareigoja jų reikalui teikti esminę pirmenybę. Todėl palaimintos rankos, atsiveriančios priimti vargšus ir jiems padėti: tai rankos, teikiančios viltį. Palaimintos rankos, įveikiančios kultūros, religijos ir tautos barjerus, užpilančios paguodos aliejaus ant žmonijos žaizdų. Palaimintos rankos, atsiveriančios ir nieko neprašančios kaip atlygio, be „jeigu“, be „bet“ ir be „galbūt“: tai rankos, per kurias ant brolių nužengia Dievo palaiminimas!

6. Baigiantis Gailestingumo Jubiliejui norėjau padovanoti Bažnyčiai Pasaulinę vargšų dieną, kad krikščionių bendruomenės visame pasaulyje taptų vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę paskutiniams ir labiausiai vargstantiems. Noriu, kad prie mano pirmtakų įsteigtų kitų Pasaulinių dienų, jau turinčių minėjimo tradiciją mūsų bendruomenių gyvenime, būtų pridėta ši Diena, papildanti jas Evangelijai būdingu elementu: ypatinga Jėzaus meile vargšams.

Kviečiu visą Bažnyčią, visus geros valios vyrus ir moteris, tą ypatingą dieną pažvelgti į visus tiesiančius savo rankas, prašančius pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Tai mūsų broliai ir seserys, sukurti ir mylimi vienintelio dangiškojo Tėvo. Ši Diena turi skatinti tikinčiuosius atmetimo ir švaistymo kultūrai priešpriešinti susitikimo kultūrą. Tuo pat metu noriu pakviesti visus, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos, konkrečios brolybės ženklan atsiverti bendrystei su vargšais ir kiekvienai solidarumo su jais formai. Dievas sukūrė dangų ir žemę visiems; deja, žmonės nustatė ribas, pastatė sienas ir barjerus, išduodami žmonijai skirtą pirminę dovaną, nuo kurios niekas neturėjo būti atskirtas.

7. Šiemet Pasaulinė vargšų diena minima lapkričio 19-ąją, 33-ąjį eilinį sekmadienį. Trokštu, kad krikščionių bendruomenės savaitę prieš šią Dieną angažuotųsi surengdamos daug draugiškų susitikimų, solidarumo ir broliškos pagalbos progų. Po to vargšus ir savanorius bus galima pakviesti bendrai dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, kad dar autentiškesnė taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, kurią švęsime po savaitės. Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai Nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, viskuo apiplėštas jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui, viena vertus, išreiškia visišką neturtą, kita vertus, pabrėžia Meilės, prikeliančios jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Jei mūsų aplinkoje gyvena vargšai, kuriems reikia globos ir pagalbos, tą sekmadienį artinkimės prie jų: tai bus tinkamas momentas susitikti su Dievu, kurio ieškome. Kaip mus moko Šventasis Raštas (plg. Pr 18, 3–5; Žyd 13, 2), priimkime juos kaip privilegijuotus svečius prie stalo; jie gali tapti mokytojais ir padėti mums nuosekliau gyventi tikėjimu. Savo pasitikėjimu ir pasirengimu priimti pagalbą jie mums dalykiškai, dažnai džiaugsmingai, parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiškai atsiduoti Dievo apvaizdai.

8. Daugelio tą dieną konkrečiai įgyvendinamų iniciatyvų pagrindas visuomet tebūna malda. Nepamirškime, kad Tėve mūsų yra vargšų malda. Duonos prašymas išreiškia, kad Dievui patikime pamatinius savo gyvenimo poreikius. Tai, ko Jėzus mus moko toje maldoje, išreiškia ir talpina šauksmą tų, kurie kenčia dėl egzistencinio netikrumo ar būtinų dalykų stokos. Į mokinių prašymą išmokyti melstis jis atsakė vargšų žodžiais, kuriais kreipiamasi į vienintelį Tėvą, kuriame visi suvokia esą broliai. Tėve mūsų yra malda, kuria meldžiamės daugiskaita: prašome duonos, kuri yra „mūsų“, o iš to seka gebėjimas dalytis, dalyvauti ir bendra atsakomybė. Toje maldoje visi atpažįstame poreikį nugalėti bet kokią egoizmo formą, kad pasiektume tarpusavio priėmimo džiaugsmą.

9. Prašau brolių vyskupų, kunigų ir diakonų – jų pašaukimas susijęs su misija remti vargšus, prašau pašvęstųjų asmenų, draugijų ir judėjimų, taip pat visų savanorių angažuotis, kad ši Pasaulinė vargšų diena taptų tradicija ir konkrečiu indėliu evangelizuojant šiandienos pasaulį.

Ši nauja Pasaulinė diena tetampa stipriu raginimu mūsų, tikinčiųjų, sąžinei, kad vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra išteklius, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.

 

Iš Vatikano, 2017 m. birželio 13 d.

Šv. Antano Paduviečio minėjimas

 


 

Vilnius, 2017 m. balandžio 13 d.

 

Velykinis ganytojiškas laiškas

 

Brangūs broliai ir seserys,

 

sveiki sulaukę šventų Velykų – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo, Jo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį iškilmės! Jėzus visus kelia iš nuodėmės ir nevilties, nori, kad turėtume gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10).

„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1), – ragina apaštalas Paulius. Jis kelia mūsų žvilgsnį aukštyn. O psalmės žodžiai skelbia: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Kūrinija taip pat kelia žmogaus žvilgsnį aukštyn, į žvaigždes. Žmogų traukia ir vilioja neišmatuojami toliai, tai, kas nauja, dar neatrasta, nepažinta. Jį traukia grožis, harmonija, laisvė, kūryba. Bet ko iš tiesų ieškome? Ar mus pasotina vien tai, ką galima apčiuopti ir suskaičiuoti? Ar užtenka vien teorinių svarstymų apie gyvenimą?

Tikrai ne. Žmogaus žvilgsnis galiausiai ieško kito žvilgsnio, kuriame galėtų atrasti ir save. Ne kaip veidrodyje, tiesiog atspindinčiame tai, kas yra priešais jį. Mylintis kito žvilgsnis kviečia išeiti iš savęs, užmegzti ryšį, priimti ir dovanoti meilę bei gyvenimą. Jis primena nuolat lydintį Dievo žvilgsnį, į kurį atsigręždami tampame labiau panašūs į Viešpatį. Velykų iškilmė skelbia, kad Jėzus yra gyvas ir Jo žvilgsnis lydi mus gyvenimo kelyje. Vis dėlto per maža žinoti, kad Jėzus prisikėlė. Velykų dieną du mokiniai iš Emauso buvo girdėję liudijimus apie prisikėlimą ir apie tuščią kapą, tačiau liko pilni liūdesio. Jėzus matė mokinius ir prie jų prisiartino. Nors neatpažintas, Jis ir mus pasiekia ten, kur esame, eina greta, užkalbina, išklauso, palydi, nors ne iš karto į Jį atsigręžiame. Jėzus turi kantrybės ir gailestingumo laukti, kol sušils, užsidegs mūsų širdys ir atsivers akys, kad Jį atpažintų. Atpažįstame Jį laužydami duoną – šv. Mišiose, Eucharistijoje, kur Jėzus yra „pranykęs“ iš mūsų kūno akių, tačiau realiai pasilieka sakramentiniu būdu. Prisikėlęs Jėzus kviečia susirinkti prie Jo ir priimti vieniems kitus kaip brolius ir seseris. Čia maitinamės tuo pačiu Dievo žodžiu. Meldžiamės kartu su kitais ir vieni už kitus. Mokomės būti kartu džiaugsmuose ir skausmuose, būti atsakingi vieni už kitus, už mūsų Tėvynės, Bažnyčios, pasaulio dabartį ir ateitį.

Visi esame pašaukti sekti prisikėlusiu Jėzumi, ištikimai eidami savo pašaukimo keliu. Tą mums primena garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – mūsų krašto sūnus, kurio paskelbimą palaimintuoju švęsime birželio 25 dieną Vilniaus Katedros aikštėje. Kviečiame visus, kas tik gali, atvykti į šią iškilmę – iš Lietuvos ir išeivijos, – kad padėkotume Viešpačiui už tokią brangią dovaną. Arkivyskupas Teofilius yra vienas iš mūsų, jis pasiekė Dangų kantriai nešdamas savo gyvenimo kryžių. Jis gyveno Velykų žinia ir liudijo, kad Kryžius atveria kelią į Dangaus Karalystę. Savo vyskupišku šūkiu pasirinko: „Per kryžių į žvaigždes“. Tegu tai skatina mus, patrauktus prisikėlusio Jėzaus žvilgsnio ir Jo artumo, veikliai mylėti Dievą ir artimą. Garbingojo Teofiliaus skelbimas palaimintuoju mums primena, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievui brangus ir pašauktas į amžinąją laimę Danguje. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu kiekvienam atvėrė Dangaus vartus. Iki beatifikacijos likusį laiką išnaudokime dvasiniam pasiruošimui. Ruoškimės šiam įvykiui parapijose, bendruomenėse, mokyklose ir šeimose. Stenkimės kuo geriau pažinti išskirtinę garbingojo Teofiliaus asmenybę. Jis mokėjo kantriai ir atkakliai dirbti, ilgus metus gyvendamas toli nuo savo Tėvynės išsaugojo gyvą jos meilę. Patirti sunkumai, net ilgi įkalinimo metai sovietiniuose kalėjimuose jo nepalaužė ir neapkartino širdies. Jis išlaikė ramybę, pasitikėjimą, buvo geras visiems žmonėms, net ir savo persekiotojams. Būdamas Kaišiadorių vyskupu nuoširdžiai rūpinosi visų žmonių krikščionišku gyvenimu, kvietė gyventi blaiviai ir dorai, nuolat ragino melstis už taiką. Atsiliepkime į šį kvietimą skirdami laiko maldai, ypač Švč. Sakramento adoracijai. Kas tik gali, aplankykime su garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu susijusias vietas, ypač jo kapą Kaišiadoryse.

Mylimi broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Tegu šis prisikėlimo rytas apšviečia kiekvieno mūsų gyvenimą, išsklaido mūsų šeimų, mūsų šalies sunkumų bei kančių tamsą ir palaiko krikščionišką viltį. Arkivyskupas Teofilius savo gyvenimu paliudijo, kad „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Naujas gyvenimas Kristuje tikrai įmanomas! Tad, kelkimės ir kartu su Kristumi ženkime į gyvenimą! Aleliuja!

 

Lietuvos vyskupai

 

 


Vilnius, 2016 m. gruodžio 24 d.

 

Ganytojų Laiškas Šv. Kalėdoms,

skelbiant arkivyskupo Teofiliaus Matulionio Metus Lietuvoje

 

Tiesa padarys jus laisvus!

 

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!

 

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2, 4). Taip, žmonės Dievui yra jo mylimieji! Štai dėl ko Jis juos aplanko. Jis tampa kūdikiu, kad mūsų širdys būtų sujaudintos tos švelnios Dievo artumo paguodos. Ją mums primena ir kiekvienas pasaulį išvydęs kūdikis, atspindintis šį Kalėdų stebuklą. Įsikūnijęs ir šios žemės keliais vaikščiojęs Viešpats nori, kad žmogus patirtų Dievo Gailestingosios Meilės iniciatyvą. Kaip svarbu ją pastebėti ir į ją atsiliepti!

 

Kalėdos sujungia dangų ir žemę.  Ne veltui evangelistas Jonas šį įvykį apibūdina sakiniu: “Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1, 14). Dievas panoro atskleisti tiesą apie save. Kūrėjas troško žmogų išlaisvinti iš nežinios tamsos. Dar seniai, ateinančių įvykių nuojautos įkvėptas, pranašas Izaijas sušuko: “Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė” (Iz 9, 1). Taip, Kristus yra didi šviesa žmonijai!  Dievas savo įsikūnijimu atskleidė tiesą, kuri žmogų išlaisvina iš mitų, beprasmybės ir bejėgiškumo. Kalėdų šventė vėl kviečia mus šią tiesą pažinti ir priimti. O ją įkūnyti savo gyvenime galime padėdami savo broliams ir seserims išsilaisvinti iš nežinios ir nevilties tamsos. Jei žmogus tiki Dievu, jis turi tapti Jo tiesos bendradarbiu. Jei jis priima Kristų, jis savo mokytojo pavyzdžiu gyvenimą paverčia dovana kitam žmogui, savo Tėvynei ir pačiam Dievui. Kalėdos yra nauja proga priimti užgimstantį Kristų į savo gyvenimą.  Kartu su piemenimis, tą naktį nakvojusiais laukuose, vėl išgirskime Viešpaties angelo žinią: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 10-11).

 

Kalėdų žinios aidas toliau sklinda per pasaulio istoriją, kultūras ir tautas. Viešpaties Mesijo užgimimas, Jo misija, kryžiaus auka ir prisikėlimas įkvėpė nesuskaitomus būrius vyrų ir moterų šventam gyvenimui. Tikėjimo didvyrių turi ir mūsų Tėvynė. Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju. Tad ateinančiais 2017 metais, pirmą kartą mūsų krašte bus švenčiama skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmių liturgija. Nors paskutinį kartą prieš 30 metų palaimintuoju buvo skelbiamas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tačiau tai įvyko Romoje. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje Lietuvoje.

 

Ateinančius 2017 metus Lietuvos ganytojai skelbia arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Jų šūkiu tebus Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šis Jėzaus pažadas yra pasirinktas ir 2017 m. birželio 23-25 dienomis Vilniuje vyksiančių Lietuvos jaunimo dienų tema. Garbingasis Teofilius Matulionis paliudijo šią tiesą savo gyvenimu. Jam Viešpats skyrė kankinio garbę. Tarsi ją nujausdamas, ganytojas savo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko “Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes!” Ištvėręs ilgus sovietinių kalėjimų ir lagerių metus, tačiau laisvas ir nepalaužtas, jis nesvyruodamas liudijo Kristaus evangelijos tiesą. Didžiuokimės, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį. Popiežius Pijus XI 1936 m. audiencijoje Vatikane dalyvavusiai lietuvių maldininkų grupei pasakė: “Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!”

 

Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenime atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga Dvasios tvirtybė. Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti: ištikimybė Evangelijai, tarnavimas Bažnyčiai, artimo meilė ir rūpestis tikėjimo skleidimu – misijomis. Suprasdamas, kad šių uždavinių įgyvendinimas pranoksta žmogaus jėgas, garbingasis Teofilius sėmėsi stiprybės maldoje. Jo iniciatyva 1940 metais Kauno šv. Mikalojaus (seserų benediktinių) bažnyčioje buvo pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Malda ir pasivedimas Viešpaties valiai padėjo jam išgyventi sudėtingiausius išbandymus ir išlikti nepalaužtos dvasios iki galo liudijant, kokią jėgą trapiam žmogui suteikia krikščioniškasis tikėjimas.

 

Tad dėkodami Dievui už arkivyskupą Teofilių Matulionį, melskime, kad ir mes būtume sustiprinti drąsa laisvai skelbti Kristaus tiesą. Melskime, kad visi būtume drąsūs krikščioniško gyvenimo liudytojai. Te įsikūnijusi Dievo malonė, kurią švenčiame Kalėdų iškilmėje, tampa regima ir mūsų gyvenime.

 

Šventoji Mergelė Marija, kurios pasirodymo Fatimoje šimtąsias metines 2017 metais švęsime, tegloboja mūsų kraštą ir mus visus, netrukus įžengsiančius į Naujuosius Viešpaties ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus!

 

Lietuvos vyskupai

 


 

Priešrinkiminis ganytojiškas laiškas

 

              Brangūs tikintieji ir visi geros valios Lietuvos piliečiai,

 

Mūsų Tėvynė pradėjo antrąjį laisvo ir nepriklausomo gyvenimo dvidešimtpenkmetį. Tai – ypatinga mūsų tautos patriarchų, laisvės kovotojų brolių ir seserų dovana mums, pašauktiems toliau tęsti laisvos Lietuvos kūrimo darbą. Laisvė yra ne tik duotis, bet ir nuolatinė užduotis. Tai - mūsų dalyvavimas visuomenės gyvenime.

Netrukus į Seimą rinksime tuos, kurie atstovaus mus, kurdami ir tobulindami šalies įstatymus pagal rinkėjų valią. Kiekvieno laisvės ir demokratijos sąlygomis norinčio gyventi piliečio svarbiausia pareiga – dalyvauti parlamentarų rinkimuose, o per juos prisidėti prie krašto valdymo. Atlikdami savo pilietinę pareigą, liudijame meilę Tėvynei ir rūpestį jos ateitimi. Pagal krikščioniškąją sampratą pilietinė pareiga prilygsta pareigoms artimui ir bendrajam gėriui. Dėl šios priežasties kviečiame šią pareigą atlikti ir nepasiduoti nuogąstavimams, kad vienas balsas nieko nepakeis.

Verta priminti, kad pagal rinkimų į Seimą tvarką daugiamandatėse apygardose kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti kandidatus juos reitinguodami. Reitinguodami pareikšime savo nuomonę apie tai, kuriems kandidatams labiausiai dera patikėti itin atsakingas valstybės įstatymų leidėjų pareigas. Partijų sąrašuose galime rasti žmonių, kurie vadovaujasi bendražmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis, būtinomis pilnaverčiam bet kurios demokratinės visuomenės egzistavimui.

Tam, kad krašte būtų vadovaujamasi teise bei klestėtų ekonomika, būtina moralinė kultūra. Tik ten, kur dauguma gerbia ir vertina kitą žmogų, klesti santarvė ir solidarumas, kurių šiandieninėje Lietuvoje kartais pritrūksta. Besąlygiška pagarba žmogui yra pamatinis demokratijos principas. Turi būti ginamas ir saugomas kiekvienas žmogus nuo savo prasidėjimo iki mirties, žmogus su negalia ar kenčiantis nepagydomą ligą. Artimo meilė prasideda šeimoje, grindžiamoje santuoka – vyro ir moters vienas kitam savęs dovanojimu. Valstybei svarbu padėti žmonėms, kurie savo atsakomybę paliudijo įsipareigodami vienas kitam ir savo vaikams. Tik jei kandidatas į Seimą gerbia ir aktyviai palaiko šias vertybes, jis suvokia pamatinę moralinės kultūros svarbą laisvai visuomenei.

Lietuvai reikia žmonių, kurie nepuola į pesimizmą ir nemano, kad ateitį lemia vien praeities nepasisekimai. Lietuvai reikia žmonių, galinčių tęsti laisvės kovotojų darbą – valstybės, kurioje visiems gera gyventi, kūrimą. Kandidatų sąrašuose ieškokime būtent tokių žmonių, o radę – balsuokime už juos, kad, išrinkti į Seimą, mus atstovautų. Būkime ne pasyvūs istorijos stebėtojai, bet jos aktyvūs dalyviai, suvokiantys, kad pagarba pamatinėms moralinėms vertybėms yra būtina sąlyga norint gyventi krašte, kurio taip troško laisvos Lietuvos kūrėjai.

 

Lietuvos vyskupai

2016 m. rugsėjo 30 d.

 


2016-ieji – Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus metai

 

KVIETIMAS MALDAI UŽ LIETUVIUS VISAME PASAULYJE

 

„…dar labiau rūpinkimės žaizdomis, palengvinkime jas paguodos aliejumi, aptvarstykime gailestingumu ir gydykime priderama vienybe bei dėmesingumu“.

Popiežius Pranciškus, „Misericordiae Vultus“, 15

 

Jau trečius metus kovo mėnesio pirmąjį sekmadienį skiriame maldai už lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje. Taigi ir šių metų kovo 6 dieną kviečiame bendrai maldai lietuvius, nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje jie bebūtų. Ateikime melstis vieni už kitus į užsienio šalyse veikiančias misijas, bendruomenes ar Lietuvos bažnyčias.

 

Kovo 4–5 dienomis popiežius Pranciškus kviečia skirti „24 valandas Viešpačiui“ – tai Susitaikinimo sakramentui ir maldai skirtas laikas. Ši iniciatyva vyks visoje Bažnyčioje, kiekvienoje vyskupijoje. O kovo 6 dieną malda prisiminkime tautiečius, kurie dirba, studijuoja, keliauja, tarnauja diplomatinėse atstovybėse toli nuo savo tėvynės Lietuvos. Melskimės už atstumo išskirtas šeimas, vaikus ir tėvus, už gyvus ir mirusius mūsų šeimų narius, gimines. Prisiminkime maldoje lietuvius dvasininkus, seseris ir brolius vienuolius, kurie, atsiliepdami į savo pašaukimą, tarnauja įvairiose pasaulio šalyse. Prisiminkime ir tuos tautiečius, kurie atlieka bausmę už padarytus nusikaltimus, yra įtraukti į vergovės pinkles, netekę vilties. Šiais Gailestingumo jubiliejaus metais prašykime atsivertimo tiems, kurie dalyvauja nusikalstamoje veikloje.

 

Švęsdami Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų atminkime, kad tikėjimas tampa vaisingas, kai jį lydi darbai. Ne tik prisiminkime vieni kitus maldoje, bet ir darykime gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, keleivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Neužmirškime ir gailestingumo darbų sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones, melstis už gyvus ir mirusius.

 

Tegul įvairiose šalyse gyvenančių lietuvių gailestingumo darbai būna tokie: stiprinti išskirtus šeimos narius, tinkamai padėti visiems šalia gyvenantiems ir atvykstantiems tautiečiams, juos svetingai priimti, jais pasirūpinti.

 

Pasirenkime Maldos sekmadieniui sutelkdami parapijos bendruomenę, maldos grupeles, veiklos būrelius, visuomenines organizacijas, vietos lietuvių bendruomenę, diplomatinių atstovybių darbuotojus. Galima paskatinti bendruomenės narius atpažinti, kokie gailestingumo darbai reikalingi atvykstantiems ar greta esantiems tautiečiams, ir jiems padėti. Meldžiantis, dirbant ir švenčiant kartu lietuvių bendruomenės taps veiklesnės ir tvirtesnės.

 

Šia proga būtų tinkama kreipti savo dėmesį ir maldas į mūsų tėvynėje gyvenusius ar čia tikėjimą skleidusius kankinius bei šventuosius: šv. Kazimierą, šv. Juozapatą Kuncevičių, pal. Jurgį Matulaitį. Šiais Gailestingumo metais ypač prašykime didžiųjų Gailestingumo apaštalų – šv. Faustinos ir šv. Jono Pauliaus II – užtarimo.

 

Šiemet, kovo 6-ąją, Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, šv. Mišias 10 val. Lietuvos laiku (19 val. Melburno laiku) transliuos Marijos radijas. Šv. Mišios bus švenčiamos su Melburno (Australija) lietuvių katalikų bendruomene.

 

+Arkivyskupas Gintaras Grušas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Prel. Edmundas J. Putrimas Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams.