Tikėkimės, kad pavasario laike pasiklydusi žiema ilgai neužsibus. Verbų sekmadienį brendame į bažnyčią per purų, baltą sniegą. Jis tarsi sielų tyrumo simbolis. Bažnyčia žydi verbomis. Vienų rankose žalios kadagio šakelės, o kitų iš džiovintų vasaros gėlių supintos verbos, kuriose būtinai yra įpinta žalia spalva. Nesvarbu, kad žemę su pirmaisiais žiedeliais uždengė sniegas. Ji jau nubudusi ir savyje brandina augmeniją.

Verbų sekmadienio procesija Kristaus karaliaus garbei einama bažnyčioje. Ji primena sekimą Kristumi, neabejojant, nedvejojant, nesustojant, su meile, pagarba ir pasitikėjimu einant šalia. Šventinamos ir smilkomos verbos. Klebonas Artūras Stanevičius aukoja Viešpaties Kančios sekmadienio Šventąsias Mišias.

Po Šventųjų Mišių šventoriuje šventintomis verbomis tradiciškai vienas kitą apmušame, kad išmuštume visas ligas ir visus metus būtume sveiki. Vaikams ši tradicija įdomi ir įsimintina.

Liko šešios dienos iki Velykų. Grįždami iš bažnyčios apmąstėme šią dieną ir visą Didžiąją savaitę. Ar suspėsime išgryninti sielą su jos kertelėse užsilikusiomis nuoskaudomis bei nusivylimais? Ar pamatysime laukiantį pagalbos ir dėmesio vargšą? Ar galėsime tyromis širdimis, kaip tas rytmečio sniegas nustebinęs pavasarį, švęsti Velykas? Palinkėkime patys sau šito.

Genė Sereikienė