Informacija » Naujienų archyvas spausdinti
2019-01-08 Atsisveikinimas su Kazimieru Dobrovolskiu

Šiandien, 2019 metų sausio 8-ąją, mes pagerbiame krikščionį, gerų darbų ir maldos žmogų Kazimierą Dobrovolskį, švelniai parapijiečių vadinamą Kaziuku. Pagerbiame savo parapijietį visada nešusį ramybę ir meilę, kurio veide visada švietė šypsena. Dabar jau sakome – buvo. Jis buvo visada pasiruošęs visiems padėti, pamokyti, užtarti malda.

O jo šeima, vaikai, jo sutuoktinė, kaip jis pats su meile sakydavo: „Mano Onutė“ Kazimierui buvo didžiausia vertybė. Tai gražiausias atminimas, kurį jis mums visiems paliko ir įpareigojo - žvelgiant į Šventąją Šeimą branginti ir saugoti savo šeimas. Tik mylėdami ir būdami vieningi galime būti laimingi, tuomet galime ir kitiems padėti būti laimingais Dievo vaikų karalystėje.

Amžiną atilsį Kazimieras brangino dar vieną šeimą - savo parapiją. Čia jis nepaprastai daug darbų padarė ir daug širdies įdėjo. Neįmanoma visko išvardinti: parapijos namų ir bažnyčios remonto darbai bei kiti taip reikalingi parapijai ir bažnyčiai vyriškų rankų darbai. Viskuo jis rūpinosi, visur pridėjo savo ranką, širdį ir išmonę.

O koks nuostabus buvo parapijos švenčių organizatorius: į pamaldas kaimynus pakviesdavo, negalinčius ateiti į bažnyčią atveždavo, eilėraštį sukurdavo ir padeklamuodavo įvairiomis progomis. Buvo „Poezijos vasarų“ prie šv. Jurgio bažnyčios dalyvis ir skaitovas. Apie naują bažnyčios varpą parašė eilėraštį ir jį perskaitė varpo kėlimo iškilmėje. Kalėdų seneliu kasmet karališkai pasidabinęs su karališka eisena visus aplankydavo ir pasveikindavo.

Būdamas garbaus amžiaus nesiskundė, kad sunku, o iš tiesų buvo sunku eiti ir nepavargti, padėti ir nedejuoti, kad – negaliu,  skirti kitiems savo laiką, išsakyti daug gražių žodžių, paguosti reikalingą paguodos. Graži buvo Kazimiero auka ir meilė mums visiems. Negaliu pamiršti, kaip jis mokėdavo suminkštinti kitų širdis. Ne kartą eidavome kartu su juo pas rėmėjus ko nors prašyti bažnyčiai. Į įmonės vadovą jis kreipdavosi tarsi papokštaudamas, bet labai nuoširdžiai: „Sūneli, padėk mums, o aš tapęs Kalėdų seneliu per Šv. Kalėdas tave tikrai prisiminsiu ir dovanų tau atnešiu. Nereikia nė sakyti - pagalbos sulaukdavome.

Mes labai dažnai laukiame stebuklų, bet ar ne stebuklas yra mūsų Kazimiero laidotuvės. Į dangaus laimę jį išsivedė seni jo draugai - Trys šventieji karaliai: Kasparas, Merkelis, Baltazaras ir Kalėdų senelis šv. Mikalojus. Jų užtarimu iš Viešpaties Kazimieras priima pačią didžiausią gyvenimo dovaną, tai dangaus laimę su nuostabiu įpareigojimu siųsti užtarimą mums visiems.

Žmogaus kelias, koks jis bebūtų: lygus, vingiuotas, pabarstytas akmenimis - pasibaigia. Mūsų laikas ir kelias yra Dievo valioje. Nesvarbu kiek jo buvo – svarbiau, kaip tuo keliu keliavome ir kokį dvasinį paveldą palikome savo ainiams. Gerumas, nuveikti darbai ir meilė dovanota žmonėse pasilieka,- Kazimiero laidotuvių dieną Šventosiose Mišiose kalbėjo Kėdainių šv. Jurgio parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

 

Genė Sereikienė

Nuotrauka Rūtos Baliukevičiūtės