į pradžią turinys susisiekite







Informacija » Naujienų archyvas
spausdinti
Ruduo nusinešė ne tik vasarą

Vienus žmones sutinkame gyvenimo vieškeliuose prabėgomis, su kitais praleidžiame ilgus darbo metus, dar kiti sušvinta mūsų keliuose, kaip saulės ar gėrio žiburiai, kuriems užgesus kurį laiką jaučiame tuštumą.

Dar taip neseniai telefonu kalbėjomės su Ramute Šukiene apie miesto šventę, poeziją, išleistas knygas, netgi pokštavome.

„Norėjau pakalbinti krašto literatus, bet turiu pirmiausia pastiprinti savo sveikatą“, -  gulėdama ligoninėje sakė Ramutė. Palinkėjau jai greičiau pasveikti.

Ji ne vien redagavo, sudarinėjo ir leido knygas, bet rašė labai prasmingas eiles. Skaudu sakyti - rašė, redagavo, buvo... Nuo1998 m.,  kada sutelkiau krašto literatus į klubą prie M. Daukšos viešosios bibliotekos filialo „Liepa“ Ramutė tapo krašto literatų pagalbininkė, knygų leidėja, renginių dalyvė bei patarėja kūrybos klausimais.

Prisimenu su kokiu užsidegimu dirbome leisdami pirmąjį Kėdainių krašto literatų almanachą – Ramutė, Vitolis, Laima, Algis, Vida, aš ir kiti.

Ko gero Ramutė neišleido savo eilių knygos. Labai gaila. Ji visą savo laiką skyrė pagebėdama kūrybiniuose projektuose kitiems.

Keletą savo eilėraščių ji man paskaitė. Gili gyvenimo prasmė, būties  pajauta juose. Vieną eilėraštį išprašiau rengdama literatūrinį puslapį. Ji man leido jį publikuoti.

Ramutė bendraudama su laikraščiu „XXI amžius“ aprašė Kėdainių krašto istorinius faktus paliesdama krašto šviesuolių biografinius akcentus.

Ne svetima jai buvo ir Kėdainių šv. Jurgio bažnyčia. Rašydama straipsnius apie krašto istoriją siejo ją su šv. Jurgio bažnyčia aprašydama bažnyčios bendruomenės ir klebono Artūro Stanevičiaus neatsiejamą  dalyvavimą krašto istorinių datų paminėjime bei istoriniuose krašto įvykiuose.

Ruduo nusinešė ne vien vasarą. Važiuodama keliu pažvelgiau į šalikėlės klevą apsipylusį raudoniu. Rudens pilkumoje dega klevas. Kažkaip nebejauti darganos, sušyla širdis…

Pačiame rudeniniame klevų lapų žydėjime mus paliko Ramutė. Ji išliks mūsų knygose, rankraščiuose, išliks jos pataisymai, versdami knygų lapus girdėsime jos patarimus, kaip talentingos kūrėjos, profesionalios žurnalistės, be galo nuoširdaus, dvasingo ir jautraus žmogus.

Dar kartą pasigėrėkime Ramutės eilėmis, kurias ji mums paliko:

 

***

Neprašyk, kad nelaukčiau,

Kad neičiau sutykt,

Kai lūžta blakstienos

Nuo vėjo nevėjo

Kai atsikvėpt negaliu,

Nors vaikystėj išmokau pavargt.

Juk eisiu, žinai,

Taip kas kartą tavęs pasiilgus,

Kad krūpčios prie kelio

Lyg netyčia per vaikišką mūšį

Į smėlį susmigę kardeliai,

Dabar jau klevai,

Nesakyk, nereikėjo,

-------

Jei žinai,

Kad kitaip neišmoksiu,

Kai jau laikas nesėti,

O džiaugtis duotąja branda.

Vėl ir vėl ateinu

Tau ne tau pasakyti mylėjau –

-------

Man ne gėda sakyti, rašyti, išrėkti

Šį žodį,

Nes žinau,

Kad daugiau už turtingą

Ir už tą,

Kuris niekada nepavargo,

Turiu.

 

/Ramutė Šukienė/

 
Genė Sereikienė