Informacija » Naujienų archyvas spausdinti
Paminėjome šv. Kazimierą, šventėme viso pasaulio lietuvių maldos dieną

Su malda ir giesme apėjome Kristaus Kryžiaus kelio stotis. Gavėnia sustojimas prie kiekvienos Kristaus Kryžiaus stotelės, apmąstymas, atsiprašymas ėjimas šalia Kristaus, kaip tai darė Švč. Mergelė Marija, kiekvieno tvirtumo išbandymas sekant Kristų.

Tą sekmadienį sutapo dvi gražios šventės. Nebodami šalčio parapijiečiai rinkosi į šv. Kazimiero Lietuvos ir jaunimo globėjo iškilmę ir į maldos dieną už pabirusius pasaulyje lietuvių tautos vaikus.

Klebonas Artūras Stanevičius laikydamas Šv. Mišias už visus lietuvius kalbėjo: „...tai yra kvietimas dėkoti Dievui, kad esame ir vienytis maldoje prisimenant visus Lietuvos žemės vaikus išeivijoje ir Tėvynėje.“

Po šv. Mišių muzikavo bardas Arnas Jasiūnas ir moksleivė Oksana Morozovaitė, kuri atliko muzikinius kūrinėlius kanklėmis. Visus šildė Arno Jasiūno dainos pritariant gitarai tarsi primindamos Lietuvos žemės vaikams drauge su paukščiais sugrįžti į savo Tėvynę:

                                                                                                                              

„Lai krykštauja toli nuo mūs,
Užmiršę darganas ir lietų!
Išskridę paukščiai į namus
Sugrįš pavasarį saulėtą.“

 

Kėdainių krašto literatų sambūrio literatai skaitė jautrias eiles skirtas pasaulyje pabirusiems broliams ir sesėms lietuviams, beje ir šeimos nariams, kurie gyvena, dirba ar mokosi svečiose šalyse. Be savo sukurtų eilių skaitėme Aisčio ir Bernardo Brazdžionio eiles. Eilėmis pasidalijo poetės: Renata Šimanauskienė, Elvyra Kisielienė, Irena Paplauskienė, Vilija Racevičienė, Rozalija Racevičiūtė, Neringa Visockė. Marijos legiono maldininkė Jolanta Blankienė savo sukurtą maldą skyrė už gyvenančius toli nuo Lietuvos. Vietoje eilėraščio aš pati pasirinkau skaityti prieš keletą metų užrašytą savo dienoraščio ištrauką:

 

„Trečiadienis. Tikybos pamoka pirmoji. Stovėjau ir laukiau, kada vaikai aprims, išsiims sąsiuvinius, vadovėlius, rašymo priemones ir pradėsime pamoką. Į klasę įėjo pavėlavęs Dainius. Klasėje nuvilnijo šurmulys. Judrus berniukas šį kartą buvo kitoks. Jis nenusirengė striukės tik iš jos kišenėlės išsiėmė maišelį ir pradėjo į jį krautis kas buvo ant jo suolo: piešimo albumėlį, spalvotus pieštukus, kitas smulkmenas. Nieko nesuprasdama žiūrėjau į jį nustebusi. Vika pažvelgusi į mane pasakė: „Dainius išvažiuoja į Airiją, visam.“ Susirinkęs daiktus berniukas neskubėjo išeiti iš klasės. „Dainiau, gal norėtum drauge sukalbėti maldą?“ - paklausiau. Berniukas linktelėjo galvą ir sudėjo rankas maldai.

Kalbėjome „Tikiu“, po to dar Angelo Sargo maldelę.  Matydama mano ir bendraklasių jaudulį Vika giliai atsiduso „...o aš jau vakar prisiverkiau...“,- tylai ištarė. Pasirodo Dainius jau vakar buvo užsukęs į savo klasę. „Maldas vaikai paskirkime už tuos vaikus, kurie toli nuo Lietuvos, už Dainiaus laimingą kelionę ir už save pačius,“ - paprašiau. „Man labai gaila...“ norėjau dar kažką sakyti, užsimerkiau, kad nepravirkčiau. Dainius ištiesdamas ranką be žodžių atsisveikino su kiekvienu klasės draugu. Tokios tylos klasėje dar negirdėjau. Berniukas atsisveikinęs lyg kažko lūkuriavo.

„Dainiau, ar atsisveikinsi su manimi?“ - paklausiau berniuko matydama, kad jis nedrįsta.

Dainius priėjo ir ištiesė man ranką. Priglaudžiau jį prie širdies linkėdama geriausios kelionės. Ir kalbėjau jam – „...nepamiršk mūsų ir to ko tavęs mokiau, apie ką mes kalbėdavome tikybos pamokose. Tu jau moki būti stiprus ir žinai į ką gali remtis sunkioje valandoje.“ Supratau, kad Dainius užsuko ne šiaip sau į tikybos pamoką, berniukui reikėjo klasės palaiminimo kelionei, tos įprastos visų mūsų bendros trečiadienio rytmečio maldos, kaip gurkšnio vandens prieš kelionę. Trečiokai laukė pavasario - Pirmosios Komunijos dienos. Jai ruošėsi ir Dainius.“

 

Skaičiusieji, grojusieji ir dainavusieji buvo apdovanoti originaliomis klebono Artūro Stanevičiaus dovanėlėmis. Visi gavo jaukias dėžutes su šv. Jurgio bažnyčios logotipu, kuriose be saldumynų buvo įdėtas pakelis sėklų. Dovana priminė, kad jau švenčiame pavasarį. Gilesnė dovanos prasmė - tikėjimo grūdo sėjimas, kiekvieno tikinčiojo apaštalavimo misija. Puiki klebono mintis, kad į dėžutes galėsime sudėti gerus Gavėnios darbus, maldas ir maldynus. Pasvarstymų bei pasidžiaugimų buvo ir prie agapės stalo.

Oksana grįžusi į namus pradėjo nuo gerų darbų. Ji išvirė tėveliams arbatos ir pabėrusi saldumynų pasidžiaugė, kad pavasarį iš gautų sėklų galės užsiauginti puikuolių astrų.

                                               

Genė Sereikienė

Nuotraukos Genovaitės Matusevičienės