Palaimintasis Teofilius Matulionis spausdinti
Paroda

 

 

 

 

 

 

Garbingasis arkivyskupas

 

TEOFILIUS

 

MATULIONIS

 

1873 06 22 – 1962 08 20

 

1900 m. Kunigystės šventinimai

1929 m. Titulinis Matregos vyskupas

1943 m. Kaišiadorių vyskupas

1962 m. Arkivyskupas

2016 m. Kankinys

 

,,Gerasis Ganytojas apvainikavo savo egzistenciją, atiduodamas savo gyvybę už savo avis. Jis mirė už tikėjimą: tai tikras kankinys.“

                                         Vyskupas J.M.Amoudru OP

 

 

 

VAIKYSTĖ, MOKSLO METAI

 

Arkivyskupas Teofilius gimė 1973 m. birželio 22d. Kudoriškio kaime, Aluntos apylinkėse (šiandien Alanta). Jis buvo antrasis Jurgio ir Onos Matulionių šeimos sūnus. Teofiliui esant ketverių metų mirė mamytė. Paūgėjęs Teofilius teiravosi, kokie buvo paskutiniai jo mamos žodžiai. Prieš mirtį ji pasakiusi: ,,Palieku juos (tris sūnus) Švenčiausiso Jėzaus Širdies globai“.

Tais pačiais metais tėvas vedė antrą žmoną Oną Savickaitę, su kuria augino gausią dešimties vaikų šeimą. Vėliau apsigyveno Purviškių kaime (Daugailių parapija, Utenos r.). Teofilius augo nors ir geros, bet vistiek pamotės globoje. Gal todėl dažnai ilgesnį laiką jis praleisdavo pas močiutę Žibėčių kaime. Skaityti mokėsi namuose, vėliau Antalieptės (Zarasų r.) pradžios mokykloje, o nuo 1887 m. Daugpilio (Latvija) gimnazijoje. 1892-1900 m. studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) kunigų seminarijoje.

Kudoriškio apylinkės gyventojai sakydavę apie Teofilių, kad jis ,,labai švintas“ (šventas). Niekas nesistebėjo, kai jis įstojo į kunigų seminariją, bet nustebo išgirdę, kad jis po metų mokymosi iš seminarijos išstojo. Viešpaties pašauktam klierikui subrandinus pasiryžimą aukotis dėl Dievo ir žmonių meilės pasisekė po 3 metų vėl būti Sankt Peterburgo Alma Mater globoje. 1900 m. kovo 4d. Sankt Peterburge Teofilius Matulionis buvo įšventintas kunigu. Išstojimas nebuvo lengvapėdiškumo padiktuotas. Kunigystė jaunajam Matulioniui atrodė žavi, viliojanti, bet kartu ir sunkia kančia dvelkianti tarnystė. Tarsi ruošdamasis ateities kančiai, Teofilius kurį laiką mokytojavo, tyrė save ir svarstė, ar gali ryžtis tokiam pašaukimui? Tai klausimas, kuris paprastai kyla kiekvienam kandidatui į kunigus. Apsisprendęs jaunas mokytojas Matulionis gryžo į seminariją su tokiu ryžtu, kurio daugiau niekas negalėjo palaužti. Kunigystės tarnystę pradėjęs 1900 metais ją garbingai vykdė 62 metus.

 

KUNIGYSTĖS KELIAS

 

1900 m. T. Matulionis pradėjo tarnystę Varaklianų (Latvija) parapijoje vikaru. 1901-1910 m. buvo Bikavos (Latvija) parapijos klebonu. Pirmieji kunigystės žingsniai buvo Latvijoje. Bikavos klebonas pagarsėjo kaip neeilinis sielovadininkas ir kartu bažnyčios statybos organizatorius. Carinės Rusijos policija sekė kunigą nuo 1909 m. Tais pačiais metais nubaudė už sergančio kūdikio ir mišrios šeimos krikštą. Įkalinimo vienuolyne bausmę atliko Peterburge prie šv. Kotrynos bažnyčios įsikūrusiame domininkonų vienuolyne. Paskirtas šv. Kotrynos bažnyčios vikaro pareigoms, kunigas Teofilius vykdė naujos darbininkų parapijos kūrimo ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos organizavimo darbus. 1917m. revoliucinis Bažnyčios persekiojimo įsiūtis kunigą pasitiko Peterburge. Nepasirašęs bažnytinio turto ir pastatų nusavinimo akto, kun. T. Matulionis raštu pareiškė nepaklusimą neteisėtiems vykdomosios valdžios nurodymams. 1923 m. buvo teisiamas drauge su vysk. J. Ciepleku, kun. K. Butkevičiumi ir kitais Peterburgo kunigais. Peterburgo dekanas kun. K. Butkevičius tų pačių metų balandžio 1 d. buvo sušaudytas. Kiti kunigai buvo nuteisti kalėti nuo dešimties iki trijų metų. Kun. T. Matulionis, gavęs tris metus bausmės, kalėjo Maskvoje butyrkų, Sokolnikų kalėjimuose. Pasibaigus įkalinimui, kunigas galėjo išvykti į Lietuvą, tačiau tėviško rūpesčio ir atsakomybės skatinamas sugrįžo į naujai suburtą tikinčiųjų parapiją Leningrade (Sankt Peterburgas) ir dar uoliau darbavosi iki antrojo suėmimo 1929 m.

 

 

PER KRYŽIŲ Į ŽVAIGŽDES

 

Atlaikęs pirmuosius persekiojimo smūgius, kan. T. Matulionis 1928 m. gruodžio 8 d. buvo nominuotas Matregos vyskupu ir paskirtas Mogiliovo arkivyskupo padėjėju. 1929 m. vasario 9 d. vysk. A. Maleckis slapta jį koncekravo Leningrado Švč. M. Marijos Širdies koplyčioje. Slaptai įšventintas vyskupas Teofilius toliau vykdė kunigišką tarnystę ne tik savo parapijoje, bet Pskovo, Novgorodo parapijose patarnaudamas tikintiesiems lietuvių, rusų, latvių, lenkų, vokiečių kalbomis. 1929 m. lapkričio 24 d. vyskupas T. Matulionis suimamas antrą kartą. Žiauriai tardytas 11 mėnesių ir nuteistas  dešimčiai metų į Solavkų lagerį. Čia vyskupas Teofilius tapo kalinčių kunigų grupės ūkvedžiu ir jautriu sielovadininku. Slaptai aukojamos šv. Mišios, dvasiniai patarnavimai kaliniams Solovkų lageryje buvo susekti ir 1932 m. kunigų bendruomenė išblaškyta, o vysk. Teofilius išsiųstas kalėti Leningrado baudžiamajame izoliatoriuje, iš kur 1933 m. išvežamas į Svirskij lagerį. Nepaparastai sunkus darbas kertant mišką, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. 1933 m. spalio mėnesį lietuvos nepriklausoma valstybė vykdė apsikeitimą politiniais kaliniais su Sovietų Sąjunga. Taip buvo išgelbėti iš Rusijos kalėjimų 14 kunigų, kurių tarpe buvo vyskupas Teofilius Matulionis. Tapęs 1943 m. Kaišiadorių vyskupijos ganytoju, pasirinko šūkiui žodžius ,,Per Kryžių į žvaigždes“. Vyskupas esmine kryptimi gyvenime laikė Evangelijos tiesą: kad rastum gyvenimą, turi prarasti gyvenimą. Kad išsigelbėtum, turi imti savo kryžių. Iš paskutiniojo vyskupo Teofiliaus Matulionio kalinimo Vladimiro kalėjime ir Mordovijoje 1946-1956 m. laikotarpio ypatingai ryškus jo tikėjimo, vilties ir meilės dinamiškas augimas. Jis visiškai pasitiki Išganytoju: ,,Tebūnie, Viešpatie, Tavo šventa valia“, ,,Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį... Širdingai dėkui Jam!  Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai“.

 

 

KAIŠIADORIŲ VYSKUPAS

 

Grįžęs iš Rusijos kalėjimų, vyskupas Teofilius pirmiausia aplankė popiežių Pijų XI, kuris nepaprastai jautriai vertino jo pasiaukojimą. Kai Teofilius priklaupė prieš popiežių išreikšti pagarbą ir paklusnumą, Šventasis Tėvas jį pakėlė, pats atsiklaupė ir pasakė: ,,Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“ Tik palaiminęs popiežių, vysk. Teofilius galėjo pabučiuoti popiežiaus Žvejo žiedą.

1934-1936 metais arkivyskupas Teofilius lankosi Amerikoje. Čia gyvenantiems lietuviams susitikimuose pasakoja apie katalikų gyvenimo Rusijoje ypatybes. Grįždamas iš Amerikos vysk. Teofilius apsilanko Romoje, Šventojoje Žemėje, Sinajaus pusiasalyje. 1936 m. arkivysk. Teofilius įsikuria Kaune. Paskiriamas benediktinių vienuolyno ir šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. Kaune gyvendamas talkina Kauno arkivyskupui J. Skvireckui arkivyskupijos vizitacijų darbe, Kauno kunigų seminarijoje veda Misijų būrelį, tampa dvasios tėvu seminarijos studentams. Sparčiai ir su įkarščiu ruošiasi grįžimui misijoms į Rusiją: auksuoja senus liturginius indus, renka maldynus rusų kalba, užsako taisyti padėvėtus liturginius rūbus. Nuo 1938 iki 1940 m. vykdo bažnyčios remontą, pritaikant bažnyčią Švč. Sakramento nuolatinei adoracijai. 1940 m. skiriamas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu. Rusų bei vokiečių okupacija ir karo neramumai neleido iki galo išskleisti ganytojiškos veiklos.

Mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai, vysk. Teofilius 1943 m. skiriamas Kaišiadorių vyskupu. Sunkūs karo metai ir ypač komunistų siautėjimas pokaryje neišgąsdino vyskupo. Jam buvo gerai žinomi jų brutalūs metodai, todėl jis raštu ir žodžiu protestavo prieš bažnyčių, kunigų seminarijos uždarymą, koplyčių panaikinimą, tikinčiųjų teisių suvaržymą…

1946 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 7 nelaisvės metams. Didžiąją bausmės dalį atliko griežto rėžimo Vladimiro kalėjime. 1954 m., vysk. Teofilius pervežamas į invalidų namus Mordovijoje. Į Lietuvą sugrįžo 1956 m., apsigyveno Birštono klebonijoje. Perėmęs iš valdytojo kan. J. Stankevičius vyskupijos valdymą, vyskupas Teofilius privačioje koplyčioje 1957 m. gruodžio 25 d. slapta pašventino vyskupu kan. Vincentą Sladkevičių. Abiems ganytojams sovietinė valdžia neleido eiti pareigų. Vysk. V. Sladkevičius buvo ištremtas  į Nemunėlio Radviliškį, o vysk. Teofilius – į Šeduvą, kur buvo nuolatinėje valdžios ,,globoje” – sekamas slapta jo kambaryje sumontuojant pasiklausymo įrangą, atliekamos kratos… Paskutinė krata daryta likus trims dienoms iki mirties. Jam buvo suleista ,,raminamųjų”, nuo kurių sveikata pablogėjo. Garbingasis arkivyskupas mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje. Palaidotas Kaišiadorių katedroje.

 

 

GARBINGASIS ARKIVYSKUPAS TEOFILIUS

 

Prel. S. Kiškio prašymu 1989 m. Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis pradėjo vyskupijoje arkivyskupo T. Matulionio pripažinimo šventuoju procesą. Per 1990-2015 laikotarpį beatifikacijos bylos komisija surinko reikalingus dokumentus, bylos postulatorius kun. Dr. M. Sabonis parengė, ,,Positio” dokumentą, apibendrinantį Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir dorybes. Kaišiadorių vyskupas J. Ivanauskas ir Beatifikacijos bylos postulatorius 2015 m. balandžio mėn. jį pristatė Šventųjų skelbimo kongregacijai. 2016 m. gruodžio 1d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962) kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju:

 

Malda:

Mūsų Viešpatie, šventumo šaltini, Tu stiprini visus Tavimi pasitikinčius ir nuoširdžiai Tavo valią vykdančius. Tu stiprinai ir vyskupą Teofilių, kai dėl Tavo vardo jis kentėjo kalėjimuose bei lageriuose ir liko tau ištikimas. Suteik malonę, kad mes, kadaise jį turėję vyskupu, dabar galėtume turėti šventuoju ir užtarėju danguje, Per vyskupo Teofiliaus užtarimą suteik mums malonių, kurių su pasitikėjimu Tavęs prašome. Amen.

Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui Tėvui.

 

 

BIRŠTONO SAKRALINIS MUZIEJUS

 

2000 m., švenčiant Krikščionybės jubiliejaus metus, buvo įkurtas Birštono sakralinis muziejus. Senoji Birštono klebonija mena iškilių Lietuvos dvasininkų gyvenimo čia tarpsnį bei svarbą. Ši vieta 1956 m. tapo Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo vieta ir privačia koplyčia, kurioje jis 1957 m. gruodžio 25 d. slapta koncekravo kanauninką Vincentą Sladkevičių vyskupu. Muziejaus ekspozicija atspindi garbingojo T. Matulionio ir kardinolo S. Sladkevičiaus gyvenimo žingsnius ir darbus. Pasitikėjimas visa tvarkančia Dievo Apvaizda, gyvas asmeninis ryšys su Kristumi suteikė jėgų dvasininkams persekiojimų ir kankinimų akivaizdoje. Tad viliamės, jog šių žmonių gyvenimas mūsų amžininkams yra iškalbingas ir įkvepiantis.

Muziejuje vedamos edukacijos: ,,Duonos rožinis”, ,,Knyga, teikianti stiprybę”. Specialistai tyrinėja arkivysk. Teofiliaus rašytinį palikimą, veda temines ekskursijas, skaito viešas paskaitas, rodo filmą ,,Palaimintas kankinys. Žvilgsnis į Teofilių Matulionį” (rež. D. Ramanauskas. 1999 m.). 2014 m. VDU buvo parengta ir apginta teologijos mokslų srities disertacija ,,Teologinių dorybių sklaida arkivyskupo T. Matulionio kankinystės kelyje” ( dr. Roma Zajančauskienė).