Jauniems žmonėms reikia autoritetų, kurie jų nenuvils. Taip pat reikia ir tikėjimo, nes šiuolaikiniame pasaulyje pasimesti tarp tikrų ir netikrų vertybių labai lengva. Vieną darganotą lapkričio šeštadienį sustiprinti savo tikėjimo bendraujant su žmonėmis, kurių gyvenimas persmelktas krikščioniškomis vertybėmis, į Šv. Jurgio bažnyčią rinkosi jaunimas, besirengiantis vienam iš svarbių kataliko gyvenimo etapų – Sutvirtinimo sakramentui.

Tikėjimas – kelias būti savimi

Po šv. Mišių, jaukioje sakralioje erdvėje, kėdainiečiai susitiko su Kauno arkivyskupijos jaunimo centro vadove Agne Grigaityte ir šio centro savanoriais studentais. „Kai atvažiuojame susitikti su jaunais žmonėmis, stengiamės priartėti prie jų ir Dievo per asmeninį liudijimą. Kai buvau mokinė ir rengiausi Sutvirtinimo sakramentui, pas mus apsilankę žmonės papasakojo, kaip jie išgyvena tikėjimą ir santykį su Dievu. Jie pasakojo, o mano širdis džiaugėsi – pamaniau, kad tuose žmonėse slypi kažkas kitokio. Ir aš norėčiau nešti žmonėms tą džiaugsmą, – prisipažino Jaunimo centro vadovė A. Grigaitytė. – Tad važiuodama į tokius susitikimus su žmonėmis meldžiu pagrindinio dalyko – kad mūsų širdys būtų jiems atviros, kad jie pamatytų Dievą ir panorėtų kitokio gyvenimo.“

– Kuo kataliko gyvenimas yra kitoks? – paklausiau pašnekovės.

– Man katalikas – džiaugsmo ir vilties žmogus. Kartais atrodo, kad katalikai kažkokie ateiviai, neretai sakoma, kad dabar niekas taip negyvena ir apskritai, kaip galima tikėti Dievą, kai šiandien gyventi Lietuvoje ir pasaulyje taip sunku… Žinote, katalikai gyvena tame pačiame pasaulyje, jie tikrai mato ir sunkumus, ir jų šeimose būna problemų, o gyvenime – sudėtingų situacijų, bet katalikas vis tiek yra vilties žmogus. Jis neša viltį šiam pasauliui, kad net ir toje kančioje galima atrasti prasmę, taip pat ir džiaugsmo. Tai nereiškia, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis turime džiūgauti. Tačiau katalikas yra tas, kuris tiki, kad Dievas jį myli ir nori, kad būtume šitame pasaulyje, šitame gyvenime, ir iš to kyla džiaugsmas.

– Ar didelė jaunų katalikų bendruomenė?

– Jei žiūrėtume į visus jaunus žmones, ta saujelė neatrodytų labai didelė. Bet svarbu, kad ji yra! Kita vertus, gal mūsų ne tiek jau ir mažai. Juk toks religinis renginys kaip Lietuvos jaunimo dienos yra didžiausias jaunimo renginys šalyje. Bet man atrodo, kad ne skaičiai svarbiausia… Šiandien atvažiavome į Kėdainius susitikti su keliais jaunais žmonėmis, ir didžiausias mano troškimas – kad bent vieno žmogaus gyvenime įvyktų pokytis, įvyktų susitikimas su Dievu.

Antra vertus, Kaune pastebime ir kitą reiškinį. Tie jauni žmonės, kurių tėvai nedalyvauja šv. Mišiose, nelanko bažnyčios ir ten nesiveda savo vaikų, kaip kad elgėsi vyresnioji karta – tie jaunuoliai atranda bažnyčią patys. Nes jie bažnyčioje randa dėmesį, meilę, išklausymą, supratimą, kurio šiais laikais jaunimui taip trūksta. Jaunas žmogus randa bendruomenę, kuri ji priima tokį, koks jis yra. Tuo metu, kai pasaulis mums liepia dėtis kaukes, liepia atitikti standartus, kažko siekti, būtinai konkuruoti, lenktyniauti, ta galimybė būti savimi, atrodo, ir yra atsakymas, ką randa jaunas žmogus bažnyčios bendruomenėje.

Atrado savyje drąsos

Panašiomis mintimis dalinosi ir jaunieji šv. Jurgio parapijos parapijiečiai. Štai šešiolikmetė Monika Vekrikaitė pasakojo, kad bažnyčios bendruomenė yra labai draugiška, jos nariai greitai randa bendrą kalbą, nes visų tikslas vienas – garbinti Dievą. „Aš aktyviai ir sąmoningai dalyvauju šv. Mišiose, priimu sakramentus, įsitraukiu į įvairias veiklas, šv. Mišiose skaitau skaitinius, giedu parapijos jaunimo chore, kai galiu, dalyvauju Švenčiausiojo Sakramento Adoracijoje“, – vardijo mergina.

Besiruošdama Sutvirtinimo sakramentui, ji sako įgijusi daug naujos patirties, atradusi gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. „O svarbiausia – supratau, kad Dievas mane tikrai labai myli ir pati įgijau drąsos nešti Kristaus dovanojamą šviesą į pasaulį, – pabrėžė Monika, kviesdama jaunus žmones ateiti, ruoštis ir priimti Sutvirtinimo sakramentą. – Čia puiki bendruomenė ir vadovės. Sutvirtinimas – tai labai svarbus įvykis gyvenime, kuris tikrai pakeis jūsų mąstymą apie Dievą, sustiprins tikėjimą.“

Ugnė Markevičiūtė taip pat džiaugėsi, kad su savo mama gali būti visų švenčių, vykstančių šv. Jurgio parapijoje, talkininkėmis. „Bendrystė parapijoje visai kitokia nei pasaulyje. Čia mes labai mylime ir branginame vieni kitus. Ir senas močiutes, ir mažus vaikučius, vargšus ir atstumtuosius. Mūsų bendruomenė atvira visiems. O veikti tikrai yra ką… Tad parapijos jaunimas laukia norinčių įsilieti į bendruomenės gyvenimą sekmadieniais, 9 val., šv. Jurgio bažnyčioje“, – kvietė mergina.

Krikščioniškos brandos ženklas

Šiuo metu Šv. Jurgio bažnyčioje priimti Sutvirtinimo sakramentą, kaip krikščioniškos brandos ženklą, ruošiasi dvi dešimtys parapijiečių. Pasak bažnyčios katechetės Genovaitės Matusevičienės, tarp besiruošiančiųjų yra ne tik mokinių ir studentų. „Džiugu, kad kai kurios šių jaunų žmonių mamos pačios suprato, kam reikalingas Sutvirtinimo sakramentas, ir panoro jam ruoštis bei jį priimti“, – pasakojo katechetė.– Dar pavasarį kreipėmės į ugdymo įstaigų vadovus, kad jie pasidalintų su tėveliais žinia apie pasiruošimą. Tikrai labai dėkojam tiems, kurie prisidėjo prie jaunų žmonių kvietimo ateiti ruoštis ir priimti sakramentus.“

Pasak G. Matusevičienės, Sutvirtinimo sakramentas – tai krikščioniškosios brandos ženklas, sąmoningas pakrikštyto ir pagal Katalikų Bažnyčios tikėjimą gyventi pasirengusio žmogaus sustiprinimas Šventąja Dvasia. Jo reikia tam, kad būtų paskatintas Krikšto malonės augimas. Sutvirtintas krikščionis iš naujo atranda jam suteiktas Šventosios Dvasios dovanas, turi daugiau drąsos liudyti krikščionišką tikėjimą.

„Reikia labai atsakingai įvertinti savo apsisprendimą ir pasirengimą priimti šį sakramentą, – patarė pašnekovė, primindama, kad ruošiantis šį sakramentą priimti, reikia turėti krikštą liudijantį dokumentą ir pasirinkti Sutvirtinimo tėvą (arba mamą). Taip pat pasirenkamas kokio nors šventojo vardas, kuris ženklina, jog krikščionis tikėjimo kelionėje nėra vienas – jį lydi šventųjų pagalba. Sutvirtinimo sakramentą reikėtų priimti iš to vyskupo, kurio vyskupijoje krikščionis gyvena ir meldžiasi.

„Esminis Sutvirtinimo apeigų ženklas – tai patepimas šventąja Krizma. Šia apeiga krikščionis pažymimas Šventosios Dvasios antspaudu kaip visu gyvenimu atsidavęs ir priklausantis Dievui. Krikščionis yra pateptasis, Kristaus darbų tęsėjas“, – pasakojo G. Matusevičienė.

Tiki tuo, kas tikra

Su vaikais ir jaunimu daug bendraujanti moteris pastebi – jauniems žmonėms reikia autoritetų. Jie greitai atskiria, kas yra tikra, nesumeluota. „Šv. Jurgio bažnyčios jaunimas džiaugiasi, kad turi kleboną, kunigą Artūrą Stanevičių, kuris yra labai reiklus sau ir atlaidus kitiems, kuris gyvu pavyzdžiu liudija tai, ką skelbia. Tik taip turi būti. Tik taip jauni žmonės atranda į ką nori lygiuotis, kuo nori sekti…“, – neabejoja pašnekovė. Pasak jos, jaunimas labai dėkingas už organizuojamas piligrimines keliones, už padovanotą literatūrą, kuri reikalinga mokymams, o svarbiausia – už gyvą bendruomenę, kurioje jie ypač laukiami ir lydimi malda.

Vaida Masilionytė