Priklausau labai kuklių žmonių kategorijai, kurie nenori girtis nei kur yra, nei ką veikia…

Tiesiog būdamas mažas jau po Pirmosios Komunijos supratau, kad galiu giedoti. Atėjau pas Kęstutį Volkų, kuris su savo liaudiško giedojimo studija ,,O siela, nemari“  giedojo Gegužines pamaldas šv. Jurgio bažnyčioje  ir pasakiau, kad noriu save išbandyti. Taip ir pasilikau, prigijau bažnyčioje. Ne tik studijoje Kęstutis džiaugiasi mane matydamas dainuojantį, bet būtent jis ir atsivedė mane į šv. Jurgio bažnyčios Didįjį Sumos chorą. Ten mane visi su džiaugsmu priėmė.

Kaip mokytojas man yra  pats Jėzus, kuris buvo mamos Marijos lydimas. Šv. Jurgio bažnyčios kleboną kun. Artūrą visada matome kartu su mama Agne. Mane irgi dažniausiai visur lydi mama Rita. Mama aktyviai savanoriauja šv. Jurgio parapijos renginiuose, tačiau giedojimas yra jau ne jos sritis.

Džiaugiuosi pats savimi, kad galiu su Kęstučiu per parapijos renginius ar šventes jau ir duetu padainuoti. Auga pasitikėjimas savimi, drąsa prieš auditoriją.

Parapijos renginiai taip pat yra mano sielai atgaiva. Ten aš talkinu prižiūrėdamas įgarsinimo aparatūrą,ir dar visokius kitus vyriškus darbus atlieku…

Kada esu mylimas ir laukiamas už tai kad esu, ir toks koks esu, - supratau, kad  ir turiu čia būti, nes geriau niekur nerasiu, tad ir neieškau... čia mano parapija, mano bendruomenė, čia ir esu. Ir aišku norisi, kad daugiau žmonių tai įvertintų ir pasiliktų, o pasilikę patys veiktų, kad atėjusiems taip pat būtų gera, kaip pačiam čia yra... Kad visi šventėtume..

Meilė yra ta ašis, kuria ir esam vienybėje vieni su kitais ir su Viešpačiu... O kai Dievo Meilė apsireiškia pačio gyvenime, tada ji ir kitiems trykšta, nes ji savaime negali nustoti…

Pirmieji krikščionys buvo atpažįstami ne pagal tai, ką jie sakė, bet pagal tai ką jie darė. ,,Pažiūrėkite kaip jie vienas kitą myli“, skamba jau pirmųjų amžių krikščionis apibūdinantis posakis. Dažnai tuos žodžius apie mūsų bendruomenę per mūsų parapijos renginius nugirstu ir iš mūsų svečių. Vadinasi, tuo KELIU einame...