Tėti, padovanok man dar vieną pasaką. Tėti, iš kur tu viską žinai? Pažįsti paukštį iš jo pėdsako, giesmės ir lizdo, gamtą iš saulėtekio, lietaus ir vėjo... Atvažiavusi kartais rasdavau uždarytas tavo kambarėlio duris. Mama sakydavo: „Netrukdykite, tėvas meldžiasi“.

Tu buvai be galo stiprus. Vienintelį kartą mačiau tave verkiantį, kada niekuo negalėjai padėti sužeistam žirgui. Tada jūs verkėte abu, žirgas ir tu. Stovėjau ir žiūrėjau į judu tylėdama, nes žinojau, kad jokie žodžiai nebūtų tavęs paguodę.

Tėti, tu mane išmokei išdidumo ir nuolankumo, gebėjimo apginti save ir kitus, būti stipria. Šalia tavęs aš visada jaučiausi saugi.

Tėti, išeidamas tu išsinešei visas mano vaikystės pasakas, kurios buvo ne iš knygų, bet tavo sugalvotos.

Tylus monologas mano maldoje. Jame du vardai. Kasmet „Tėvo dieną“ ateina gilesnis suvokimas, kiek daug žemei, vaikams ir dangui reiškia tėvai.

Šiandieną Šv. Mišios už tėvus, gyvus ir išėjusius, kurias aukoja klebonas Artūras Stanevičius. Į bažnyčia prigužėjo jaunimo. Išgirstas šventas, pamokantis žodis juos kvietė apmąstymui ir susikaupimui.

Po Šv. Mišių Kėdainių kultūros centro vaikų ir jaunimo studija „Polėkis“ parodė Genovaitės Gustytės - Šaučiūnienės režisuotą spektakliuką ,,Juodažvaigždis arkliukas“.

Taip viskas tinka, šventa ir kilnu. Iš vaikystės sugrįžę prisiminimai visada būna susieti su tėvais.

Genė Sereikienė

Nuotraukos straipsnio autorės