Kasmet vasario 16 ąją Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną stengiamės paminėti dvasingiau ir širdingiau susirinkę šeimose ir bendruomenėse.

Lietuvos Nepriklausomybė yra brangi kiekvienam lietuviui nesvarbu kur jis gyventų. Rytmetį nubudusi pro langą pirmiausiai pamačiau plevėsuojančią Trispalvę. Kiekvieną kartą gėriuosi jos spalvomis: saulės, žalumos ir kraujo.

Parapiječiai kasmet susibėgame į Šv. Mišias šv. Jurgio bažnyčioje. Turime už ką padėkoti Dievui. Buvo sunkus laikas, kada Dievo meldėme Lietuvai laisvės. Dabar ją turime.

Šv. Mišias klebonas Artūras Stanevičius aukojo už Tėvynę. Tėvynė, kiek daug tame žodyje telpa. Čia ir tu, žmogau, tos žemės, po tuo dangumi išnešiotas, užaugintas ir mylimas vaikas.

Melsdamiesi už Tėvynę meldžiamės už jos žmones. Prisimename kaip džiaugėmės išvyniodami Trispalvę ir kokie vieningi buvome giedodami Tautinę giesmę, kaip džiugiai sutikome žodžio ir tikėjimo laisvės paskelbimą...

Maldininkai į bažnyčią atėjo pasipuošę tautine atributika. Bažnyčioje taip pat tautos ženklai. Kaip visuomet, per valstybės šventes, randame tautiniais akcentais papuoštą mūsų šv. Jurgio bažnyčią. Už tai esame labai dėkingi karitietei Ritai Janonytei. Po Šv. Mišių sugiedojome „Tautinę giesmę‘‘, „Marija, Marija...“

Maldą nešėme kaip vėliavą melsdami Lietuvai laisvės, nešame ją ir dabar.

***

Mieguistas rytas

Kūrėjo šviesą geria,

Gyvūnija nubudus

Skuba sveikint Jo.

Maldai širdis

Man atsivėrė.

Palaimos rytas:

Tėvynei, jos Žmogui,

Skruzdei, gėlei...

Aukštybių dovana.

Meldžiu, Kūrėjau,

Kad Tau nenusidėčiau,

Nenusivilčiau ir

Kitais,

Kad Dievą, Tėvynę,

Artimą mylėčiau,

Brangint, aukštint, apgint 

Mokėčiau,

Kaip protėviai kadais...

Genė Sereikienė

Eilės straipsnio autorės

Nuotraukos straipsnio autorės ir Genovaitės Matusevičienės