Informacija » Naujienų archyvas spausdinti
2019-03-24 Sekmadienio Šv. Mišios minint 1949 metų trėmimų 70-metį

Minint masinę 1949 metų kovo 25 – 28 d. trėmimo operaciją, kurios kodinis pavadinimas buvo „Priboj“ – „Bangų mūša“ už tremtinius grįžusius gyvus, parvežtus dėžėse ir likusius gulėti svetimoje žemėje, už tuos, kurie susirinko šiandieną čia, už tuos, kurių niekas neprisimena Šv. Mišias aukojo klebonas Artūras Stanevičius.

Atnašavome gėles, žvakeles ir lankstinukus su 1949 metų kovo 25 – 28 d. trėmimo istorija. Šiemet minime 1949 metų masinio trėmimo 70-metį.

Trėmimai prasidėjo 1949 metų kovo 25 dieną penktadienį ir baigėsi kovo 28 dieną pirmadienį. Klebonas Artūras Stanevičius per Šv. Mišias paminėjo Trėmimo faktus: „Partiniai šulai atsiprašinėjo vieni kitų, kad ne visus sąrašuose paminėtus trėmimui žmones galėjo sugaudyti, nes žmonės šventė  Blovieščių – Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo šventę ir daugelis tikinčiųjų buvo bažnyčiose. Ne vieną lietuvį tikėjimo šventė išgelbėjo nuo tremties“, - kalbėjo klebonas ir pakvietė visus melstis taip kaip meldėsi tremtiniai.

Po Šv. Mišių visi sugiedojome Lietuvos himną. Atėjusiems į Šv. Mišias buvo išdalinti lankstinukai „Dundėjo gyvuliniai vagonai“. Klebonas Artūras Stanevičius su maldininkais vyko į Kauno kapines trumpai atminties valandėlei, kur prie Tremtinių kryžiaus buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakelės. Geležinkelio stotyje klebonas vėl visus susirinkusius pakvietė maldai. Čia atvykusieji sugiedojo „Viešpaties angelo“ maldą, dalijosi prisiminimais. Kalbėjo Tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus pirmininkas Jonas Šleževičius. Klebonas Artūras Stanevičius prisiminė, kad 1994 metais Šiluvoje dirbo su monsinjoru Eduardu Semaška, kuris jam pasakojo savo tremties istoriją: „Tremties metu pasakiau likimo draugams, kad esu kunigas ir kuo galėsiu jiems padėsiu. Visi drauge meldėmės, tremtiniai ėjo išpažinties, guodėsi sakramentais.“

Skaudžios ir nepamirštamos trėmimų istorijos. Nesuvokiama ką išgyveno tie 2 tūkstančiai vaikų, kurie buvo ištremti be tėvų. Tremtis palietė be galo daug lietuvių šeimų. Žinodami, kad yra sekami ir įtraukinėjami į trėmimų sąrašus gyventojai slapstėsi palikę artimiesiems ir giminėms savo mažus vaikus.

„Mama man pasakė, kad eičiau pasiskinti į sodą uogų. Grįžęs jos neberadau namuose. Mama išėjo nakvoti pas gerus žmones, kurie ją priglausdavo. Manė, jeigu sugaus ją tai Lietuvoje liksiu aš, o ir vaikščioti iš sodybos į sodybą buvo abiems sunku. Turėjau dar tik ketverius metus, bet jau buvau įtrauktas į tremtinių sąrašus. Tremties neišvengė mama, o tėtis ne vien tremties, bet ir kalėjimo. Likau su senele,“ - pasakojo Andrius

Tą paminėjimo dieną jungėsi atmintis ir malda. Malda – padėka Dievui už tai, kad Lietuvos žemė pagimdė tiek daug  drąsių, Tėvynę mylinčių sūnų ir dukterų ir maldavimas, kad tauta daugiau nebepatirtų prievartos. Atmintis, kad niekada nepamirštume laisvės kainos ir kovotojų už Tėvynės laisvę.

 

 

                                                                               Genė Sereikienė

Nuotraukos Genovaitės Matusevičienės ir Vytauto Karlos