Ramus Nevėžio vanduo rodėsi tylai stebi gėlėmis, žvakelėmis, malda nešinus žmones praeinančiu ir pravažiuojančius jo pakrante. Būreliais ir pavieniui, keliais ir keleliais Vėlinių laiku visi skuba į Išėjusiųjų miestus pažymėtus kryžiais, kurie skendi rudeninių gėlių žieduose bei šviečia žvakelių liepsnelėmis.

Kaip ir kasmet nuo šv. Jurgio bažnyčios tikinčiųjų eisena nešina kryžiumi su Rožyno malda lūpose pajudėjo link Kauno kapinių, kur jų jau laukė įrengta palapinė ir balta staltiese užtiestas stalas Šv. Mišioms aukoti.

Tikinčiųjų eisenoje dalyvavo šv. Jurgio bažnyčios Marijos legiono maldininkai, bažnyčios choristai, Caritas maldininkės bei parapijos tikintieji.

Buvo Visų šventųjų šventės diena. Šalia tremtinių kryžiaus Šv. Mišias aukojo klebonas Artūras Stanevičius. Giedojo šv. Jurgio bažnyčios choras vadovaujamas Aušros Giedrienės.

Meldėmės už išėjusius anapilyn, už tuos, kurie jau yra Dievo artumoje ir tuos, kurie dar skaistykloje. Klebonas kalbėjo, kodėl reikia melstis už mirusius, nes ,,...mes nežinome kur jų sielos randasi  -  danguje, skaistykloje ar pragare. Takelis jungia dangų su skaistykla. Deja, jokio takelio nėra tarp Dangaus ir pragaro. Norėdami išmelsti Dievo malonės sieloms esančioms skaistykloje mes meldžiamės už mirusius prašydami jiems Dievo malonės. Išėjusiems anapilyn mes galime padėti savo malda“.

Visuotinėje maldoje buvo prisiminti tremtiniai ir visi kovotojai už Lietuvos laisvę.

Baigęs aukoti Šv. Mišias klebonas Artūras Stanevičius pakvietė tikinčiuosius nusilenkti kryžiui, kuris vienija mus su Kristumi ir stiprina žemės keleivius nešančius savo gyvenimo kryžių.

Kėdainių krašto literatų sambūrio literatai eidami Nevėžio krantine nešėmės širdyse po eilėraštį - maldą parašytą liūdesio ar apmąstymo valandą, o gal naują sukurtą tik vakar... Skaitėme dedikacijas išėjusiems anapilyn čia pat tarp žvakelių pabirusių vėstančiuose lapuose.

Prisiminėme anapilyn išėjusius Kėdainių krašto literatus. Perskaitėme jų kadaise rašytas eiles: Aleksandros, Klemenso, Vilhelmo, Juozo, Vandos... Tylėdami jautėme, kad tomis dienomis, kaip niekad gyva mumyse laiko vertės pajauta ir apmąstėme kokia trapi žmogaus buvimo žemėje akimirka.

Dėkojome Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios chorui prisijungusiam su nuostabiomis giesmėmis prie mūsų literatūrinio montažo.

Uždegtas žvakeles, kurios šildė mūsų rankas padėjome prie Tremtinių kryžiaus. Dėkojome dangui, kad tą šventą rimties valandą suturėjo lietų.

Genė Sereikienė

                               Nuotraukos straipsnio autorės ir Vikos Makaveckienės