Aštuntąją dieną po Kristaus prisikėlimo – Atvelykiu, Tomo sekmadieniu (apaštalo Tomo tikėjimo išpažinimu), Dievo Gailestingumo sekmadieniu užbaigiame Velykinę savaitę.

Atvelykio dieną besiruošiantys Pirmajai Komunijai prie šv. Jurgio bažnyčios vaikai ateidami į bažnyčią atsinešė kiekvienas sau margutį.

Po Šv. Mišių palaiminti klebono Artūro Stanevičiaus visi sugūžėjome į bažnyčios šventorių. „Ar norėtumėte linksmos pamokėlės?“ – paklausiau katechizuojamųjų vaikų. Prieštaraujančiųjų nebuvo. Ši linksmoji pamokėlė šventoriuje vaikus labai sudomino.

„Ten, kur pernai pempės klykė, šiemet vaikščioja Velykė.“

(Zita Gaižauskaitė)

„Klanais ir klaneliais

Vanduo nupliuškėjo,

Balandis sušuko:

„Velykos atėjo!“

Velykos, Velykos pas mus."

   (Vytė Nemunėlis)

Deklamuodama eiles pasirodė Velykė su pilnu krepšiu dovanėlių, kurias suruošė vaikams, Marijos legiono maldininkės ir šv. Jurgio bažnyčios caritas. Krepšelyje puikavosi ir pačios Velykės – Irenos Stanislauskienės vašku marginti margučiai.

Vaikams įvairiaspalvius muiliukus padovanoti Genovaitės Žukauskienės rūpesčiu paruošė Nociūnų bendruomenės centro „Nociūnų muilinyčia“. Veltui dovanų niekas nedalija, net Velykė, todėl vaikai turėjo atsakyti į klausimus iš to ką jau išmoko katechezės pamokėlėse: „Kiek yra Dievo ir Bažnyčios įsakymų, kiek buvo apaštalų, skaičiavo sakramentus...“

Suklydusiems į pagalbą skubėjo tėveliai. Sunkiau buvo prisiminti, kokius žodžius prisikėlęs Kristus ištarė savo mokiniams. Tie žodžiai buvo užrašyti ant Vilijos Racevičienės pagamintų dovanėlių – paukščių nešančių margučius. Tereikėjo juos perskaityti. Vaikai turėjo gerai pagalvoti menant  Velykės pateiktas mįsles.

Nelengva užduotėlė vaikams buvo pasiekti margutį padėtą ant aukšto stovo. Labai stipriai teko pasitempti patiems mažiausiems, bet atrodo, kad neįveikiamų užduočių vaikams lyg nebuvę. Paskutinė užduotis – surasti šventoriuje paslėptus margučius. Vaikai pasklido po šventorių ir vienas po kito nešė iškėlę rankose rastus margučius, kur jų laukė Velykė su dovanėlėmis.

Margučių ridenimas buvo linksmiausia pamokėlės dalis. Daugiausia - numušti 8 magučiai. Nugalėtojai buvo apdovanoti margučiais, saldumynais, įvairiaformiais ir įvairiaspalviais muiliukais, Vilijos gamintais paukščiais.

Oksana Morozovaitė mums visiems padovanojo savo muzikinį kūrinėlį, kurį atliko kanklėmis.

Prisiminėme ir savo Krikšto tėvelius. Vieni vaikai jau buvo susitikę su jais, kiti guodėsi, kad negali pasimatyti, nes jų krikštatėviai gyvena užsienyje.

Matant laimingus ir besidžiaugiančius vaikus prisiminimai nejučiomis grįžta iš vaikystės. Turėjau vaikystėje kuo pasidžiaugti, nes krikštamotė manęs visada laukdavo ateinančios per Velykėles. Žinodama, kad ateisiu ji visada man paruošdavo lauknešėlį. Dovana mane kartais nustebindavo. Krikštamotė kartą pasiuvo suknią su didelėmis kišenėmis ir tas kišenes prikrovė pilnas margučių bei saldumynų. Atėjusios į svečius krikštamotė manęs tuojau neišleisdavo į namus, pakviesdavo į didįjį kambarį, pasodindavo už stalo, pavaišindavo, sumušdavom margučiais ir kalbėdavom apie viską. Jai buvo įdomu, kaip man sekasi, ar sunku mokytis, kaip gyvenu. Dabar galvoju, kad skubėjimo laike labai reikalingi pokalbiai, pabendravimas su vaikais, nes tie žodžiai, dėmesys jiems parodytas mums atrodęs gal net nereikšmingas vaikuose išlieka visam gyvenimui.

Krikšto tėvelį aplankiau, kada jam buvo 95 metai. Pajuokavau, kad atėjau margučių. Labai apsidžiaugė. Krikštatėvių abiejų jau nebėra. Išlikę šilti prisiminimai praskaidrinę vaikystę. Dabar mano dovana krikštatėviams  – malda. Turėkime kuo ilgiau vieni kitus, bendraukime ir mylėkime.

                                         Šv. Jurgio bažnyčios katechetė Genė Sereikienė

                                               Nuotraukos straipsnio autorės