Vos užgimęs pavasaris pabėrė švenčių ir minėtinų datų. Pirmąjį kovo sekmadienį Kėdainių šv. Jurgio bažnyčia minėjo Lietuvos globėją šv. Kazimierą ir šventė viso pasaulio lietuvių maldos dieną. Šv. Mišias aukojo klebonas Artūras Stanevičius. Meldėmės už lietuvių tautos vaikus gyvenančius išeivijoje ir Tėvynėje. Maldoje jungėsi lietuviai gyvenantys net 42 pasaulio šalyse.

Įvairių dovanų žmonės dovanoja vieni kitiems, bet dvasinė dovana, šiuo atveju malda vienų už kitus yra be galo kilni dovana. Ne kartą ją, maldą, motinos siuntė už savo vaikus, kurie lyg paukščiai išskridę į nežinią ilgisi, sapnuoja savo Tėvynę. Skrieja jų laiškai kupini meilės ir ilgesio. Džiugu matyti pilną bažnyčią žmonių, kurie susikaupė maldoje už savo šeimos narius, vaikus, artimus bei gimines gyvenančius svečiose šalyse. Mokiniai prisiminė savo bendraklasius, kurie palikę mokyklos suolą išvyko drauge su tėvais. Po šv. Mišių klebonas pakvietė visus sugiedoti Lietuvos himną.

Kėdainių krašto literatų sambūrio literatai literatūrinę - muzikinę kompoziciją ,,Gavėnios kelyje širdies atvartos pasaulyje pabirusiems tautos vaikams“ skyrėme šalia esantiems ir išeivijoje gyvenantiems tautiečiams. Jautrūs ir tokie tikroviški vaizdai, išgyvenimai liejos eilėmis, virpino sielos stygas. Kūryboje - išsiskyrimo patirtys, susitikimų džiaugsmas, laukimas...

Tai atvirlaiškiai, kuriuose aprašyta šių dienų tikrovė. Savo kūryba pasidalino Rozalija Racevičiūtė, Neringa Visockė, Zita Vozgirdienė, Rasa Augaitė ir šių eilučių autorė.

Prisiminiau vieną savo mokinio atsisveikinimą su klase, kurio iki šiol negaliu pamiršti. Jį aprašiau dienoraštyje:

 ***

,,Trečiadienis. Tikybos pamoka pirmoji. Stovėjau ir laukiau, kada vaikai aprims, išsiims sąsiuvinius, vadovėlius, rašymo priemones ir malda pradėsime pamoką. Į klasę įėjo pavėlavęs Dainius. Judrus berniukas šį kartą buvo kitoks. Jis nenusirengė striukės, nesėdo į suolą bet atėjęs prie suolo iš striukės kišenėlės išsiėmęs maišelį ir pradėjo į jį krautis savo daiktus : piešimo albumėlį, spalvotus pieštukus, kitas smulkmenas.

Nieko nesuprasdama žiūrėjau į jį nustebusi. Vika pažvelgusi į mane tyliai ištarė: ,,Dainius išvažiuoja į Airiją, visam.“ Susirinkęs daiktus berniukas neskubėjo eiti iš klasės. „Dainiau, gal norėtum kartu su mumis sukalbėti maldą?“ Paklausiau. Berniukas linktelėjo galvą ir sudėjo rankas maldai.

Kalbėjome ,,Tikiu“, po to dar ,,Angelo Sargo“ maldelę. Matydama mano ir bendraklasių jaudulį Urtė giliai atsiduso ,,...o aš jau vakar prisiverkiau...“ Pasirodo jis jau vakar atsisveikino su bendraklasiais, o šiandien dar užsuko ir į tikybos pamoką.

,,Maldas, vaikai paskirkime už tuos vaikus, kurie toli nuo Lietuvos, už Dainiaus laimingą kelionę ir už save pačius.“ Paprašiau. ,,Man labai gaila...“ norėjau dar kažką sakyti, užsimerkiau, kad nepravirkčiau. Dainius ištiesdamas ranką be žodžių atsisveikino su kiekvienu, klasės draugu.

,,Dainiau, ar atsisveikinsi su manimi.“ Paklausiau berniuko matydama, kad jis lūkuriuoja ir nedrįsta.

Dainius priėjo ir ištiesė man ranką. Priglaudžiau jį prie širdies linkėdama geros kelionės. Ir kalbėjau jam: ,, Nepamiršk  mūsų ir to ko tavęs mokiau. Tu jau gali būti stiprus, žinai į ką remtis sunkioje valandoje.“Berniukas padėkojęs už linkėjimus užvėrė klasės duris. Klasėje pasidarė tylu. Trečiokai laukė pavasario, Pirmosios Komunijos dienos. Drauge su visais Komunijai ruošėsi ir Dainius.“

Ne vien maldos, eilės ir prisiminimai skaidrino šią dieną. Bažnyčioje skambėjo muzika. Rozalija Racevičiūtė prakalbino violančelę. Karolina Klevinskaitė grojo akordeonu, o Kamilės Klevinskaitės paliesta fleita priminė už lango pavasariu besidžiaugiančius paukščius. Jie čiulbėjo tarsi išgiedodami viltį, kad mūsų tautiečiai kaip tie paukščiai kažkada sugrįš į Lietuvą.

Genė Sereikienė

Nuotraukos Reginos Bagdonienės