Gavę nuostabią Dievo dovaną - vasarą išeiname į ją, kad pajaustume gamtos artumą, jos begalinį nuoširdumą žmogui, susilieti su ja, būti vienu Kūrėjo sumanymu.

Nutapyti eilėraštį, kad jis turėtų širdį, kalbėtų, žaistų spalvomis bandėme tą nuostabią Švč. Trejybės atlaidų dieną po Šv. Mišių Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios kalnelyje, Varlupio pakrantėje.

Neišgąsdinti lietaus bridome  ramunių, bijūnų, dobilų, sidabražolių oaze sugalvoję „Nutapyti eilėraštį“. Popietė mums dovanojo nuostabų orą.

Turėjome puikią mokytoją, dailininkę Violetą Orlienę. Ar literatas gali tapyti? Rizikavome išbandyti save. Tapybai mus palaimino Kėdainių krašto literatų sambūrio dvasinis vadovas, klebonas Artūras Stanevičius.

Kas sutelpa eilėraštyje?  Mūsų gyvenimo akimirkos, pajauta gamtos, miesto istorijos žingsnių aidas, jausmai? Kaip viską pavaizduoti piešinyje?

Tiek daug norėjome tą dieną pasakyti spalvomis ant drobės. Vertinimų bus visokių. Kai kas įžvelgs spalvas, linijas, kontūrus... Kažką prakalbins tapyta drobė, o gal kas nors nutapytame paveiksle išgirs plakančią širdį. Galimybė rinktis. Tapyboje kaip ir eilėraštyje ieškokime širdies.

Kiek daug per gamtos grožį ateina žmogaus pajautų, kaip lengva joje atskleisti mums duotas Dievo dovanas: regėti, mąstyti, kurti, bendrauti, dalintis.

                                                                     Genė Sereikienė

                                                        Nuotraukos straipsnio autorės