Mano vasara, kaip tave suturėti skubančią į Žolinių atlaidus, į rudenį. Dar šypsaisi savo sodriaspalviais žiedais, lašnoji medumi ir saulei leidi apkabinti kiekvieną. Rugienojuose lietaus pėdos. Žemė užaugino duoną.

Matau, kaip greitai vakare užsimerkia linelių akys, kaip slaptingai iš po lapų žvelgia nasturtos, linksmai nuotraukai pozuoja medetkos ir visai nefotogeniškos raudonosios kraujažolės. Petunijos žiedelius iškėlę į saulę susispietė  daugiažiedėje mozaikoje. Čia pat darželius spalvoja dedešvos, savo kantrybe stebina šalavijai…
Tokie nuoširdūs ir savi žolynai prie Švč Mergelės Marijos altorių.

Į Žolinės atlaidus nešimės naujojo derliaus vaisių ir gėlių puokšteles pasidžiaugti ką užauginome ir ką turime, ką mums dovanojo gamta ir dangus - dėkui tardami. Matysime ar esame turtingi gimine, bendravimu, susitikimų džiaugsmu... Tuojau Žolinė. Kaip greitai nušuoliavo vasara.

Genė Sereikienė
Nuotraukos straipsnio autorės