Popiežius Paulius II 1980 metais paskelbė šv. Pranciškų gamtos globėju. Šv. Pranciškus visus kūrinius laikė savo broliais ir seserimis globojo juos ir jais rūpinosi. Darė gailestingumo darbus. Sakė pamokslus paukščiams, kurie atskrisdavo ir nutūpdavo į jo rankas ir ant pečių.

Spalio 4 dieną minint Pasaulinę gyvūnijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną į Kėdainių Šv. kankinio Jurgio bažnyčią išpuošti, sušukuoti, aprengti atkeliavo katinai, šunys ir  balandžiai. Kasmet tuo laiku bažnyčios šventoriuje pasirodo neįprasti lankytojai. Metuose yra viena tokia diena, kada bažnyčios durys atvertos ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Vieniems tas kelias jau pažįstamas, nes ne vieną kartą čia yra buvę, kitiems neįprasta aplinka.

Klebonas Artūras Stanevičius pasveikino gyvūnų šeimininkus. Giesmėmis juos pasitiko judėjimo „Motinos maldoje“ giesmininkės ir parapijiečiai. Vienoje giesmėje skambėjo gražus palyginimas „Kaip elnė trokšta vandens, manoji siela ilgisi Tavęs, Dieve...“.

Klebonas panoro sužinoti gyvūnų vardus. O vardų vardelių įvairovėje tikrai galima pasiklysti nuo Žaibo, Čipo, Arčio, Rekso, Katulio, Gekio, Permio iki Širdės, Snaigės, Kikos ir kt. Susipažinęs su gyvūnais ir jų šeimininkais klebonas pakvietė mane paskaityti eilėraštį, kurį esu parašiusi apie šunį. Nežinau ar suprato gyvūnai mano eiles, bet skaityti tikrai netrukdė. Klebonas kalbėjo, kad „yra daug būdų išreikšti gailestingumą ir meilę gyvūnams. Gyvūnas nors kartais yra skriaudžiamas ir pamirštamas, bet jis vis tiek myli šeimininkus. Šuniukas niekada nebūna pavargęs, nedėmesingas ar abejingas savo šeimininkui. Stebėtinas tas jų atsidavimas ir prisirišimas prie žmogaus.“

Dar teko ne vien giesmių ir eilių  išklausyti gyvūnėliams bei jų šeimininkams, bet, kad būtų linksmiau dar ir papokštavimų, kuriuos pažėrė Giedrė Smulskytė. Po trumpos programėlės klebonas Artūras Stanevičius pašventino gyvūnus esančius bažnyčioje. Švęsto vandens kliuvo ir jų šeimininkams.

Graži tradicija yra sektina ir gali tęstis visus metus. Eilę metų m/d „Obelėlė“ mokiniai drauge su tėvais vedė į bažnyčią palaiminimui gyvūnėlius. Šiais metais dar sugalvojo ir akciją šioje mokykloje – darželyje „Augintinio vieta mano gyvenime“. Nuo spalio 4 dienos kviečia visus jungtis prie šios gražios iniciatyvos ir aukoti skanėstus, higienos priemones mažiems beglobiams savo draugams. Šios dovanos pasieks beglobių draugiją „Pifas“. Tai gražus šv. Pranciškaus sekėjų gailestingumo, pagalbos ir globos gyvūnijai suvokimas, šventojo, kuris stengėsi panašėti į Kūrėją savo gailestingumo darbais.

***

Jam ilgiausia diena, kai tu negrįžti.

Be priekaištų, pykčio

Kantriai laukia prie vartų...

Ne, jis ne žmogus – tavo šuo.

Stovi kieme

Nesvarbu, kad lietus jį ir merktų...

Bet vos pamatęs tave

Savo džiaugsmo jis slėpt neketina –

Puola po kojų iš džiaugsmo voliojas...

Nors ką tik praėjo liūtis.

Net pavydu, gėda, graudoka,

Kad aš tavimi šitaip džiaugtis nemoku.

----------------------------

Kada norėsi atiduoti, išmesti

Kaip daiktą nuobodų –

Pažvelk į jo akis.

Gal suprasi,

Kad mes ne kiekvienas laukti,

Liūdėti, ilgėtis ir džiaugtis

Taip mokam, kaip jis.

Genė Sereikienė

Eilės straipsnio autorės

Nuotraukos Gedimino Karlos ir Vikos Makaveckienės