„O VIEŠPATIE, aš tavo tarnas, – tarnauju tau,

kaip tarnavo mano motina...“

(Ps 116,16)

Didįjį Ketvirtadienį Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos klebonas, po pandeminių metų pertraukos, dalyvavo Krizmos Mišiose Kauno arkikatedroje bazilikoje (pernai buvo kviečiami tik dekanai).

Iš ten parsivežė į savo vadovaujamą bendruomenę Krizmos Mišiose naujai palaimintus šventuosius aliejus, kurie bus naudojami sakramentams teikti. Dievo malonė per sakramentus teikiančius dvasininkus ir juos priimančius tikinčiuosius nepaliaus sklisti Bažnyčioje, šventins jų gyvenimus.

18 val. Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje buvo aukojamos - KRISTAUS PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS. Jose minėtos didžiosios paslaptys: Švč. Sakramento ir Kunigystės įsteigimas, taip pat – Viešpaties įsakymas broliškai mylėti vieniems kitus. Meldėmės už buvusius šios bažnyčios kunigus. Meldėmės ir už karo Ukrainoje pabaigą.

„Išganytojas labai gerai žino, ką mes jaučiame, nes visa tai jau yra perėję pats. Ir Jis jautė baimę, nerimą ir žino, ką reiškia laukti ateinančios kančios. Artimiausiomis dienomis, susirinkę bažnyčiose, ar savo namuose maldoje palydėsime Jį kelyje link kryžiaus. Tačiau šį vakarą Viešpats laukia mūsų prie Paskutinės Vakarienės stalo drauge su apaštalais.

Jėzus ima į savo rankas ne mokinių galvas su jų svajonėmis, idealais ir troškimais, bet kojas – tai, kas susiliečia su žeme, trapumu ir vargu…

Jėzus plauna kojas, nes kojos nemeluoja. Jos parodo viską: kas esame, iš kur atėjome, kur einame ir su kuo keliaujame. Šia prasme kojos yra sielos žemėlapis.

Viešpats kviečia mus sėstis drauge su Juo prie Paskutinės Vakarienės stalo, nes nori į savo palaimintas rankas paimti ir mūsų kojas. Tą akimirką jau nebesvarbu, kiek kartų esame nupuolę ir nebeturi reikšmės, kiek kartų iki tol esame nuėję klaidingais keliais. Svarbu tik viena: Jėzus nori nukreipti mūsų žingsnius meilės, solidarumo ir švelnumo takais. Jo rankos tarsi norėtų įspausti meilės ženklą, kad eitume pas visus savo brolius ir seseris, kuriems reikalingas mūsų žodis, mūsų žvilgsnis ar mūsų glamonė.

Reikia tik nebijoti. Paimti rankšluostį ir ąsotį…

Tai nesunku. Tada pakanka tik atsiklaupti, kad savo brolio veide pamatytume Kristaus Veidą…“

Apsilankę bažnyčioje pamatysime tą dieną nekasdienius simbolius:

1. Nutilę varpai ir varpeliai – giedant Garbės himną, skambinama visais varpais, o jį pabaigus, nutils jų skambesys iki Velyknakčio. Girdėsime patarnautojus leidžiant mažiau malonų garsą – kleketuojant. Bažnyčia nutyla, nes žino, kad Kristus yra išduodamas ir įkalinamas.

2. Kojų plovimas – dar vadinamas lot. ,,mandatum“ (t. y. ,,įsakymas“: ,,Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“, Jn 13,34), primenantis Jėzaus kojų plovimą  apaštalams. Parodo Viešpaties nusižeminimą ir norą tarnauti. Įprastai tai daroma dvylikai vyrų. Tačiau popiežius Pranciškus pavyzdį rodo, kad tai nėra vienintelis scenarijus. Šventasis Tėvas pradėjo plauti kojas ir moterims, net musulmonams. Dievo kulto kongregacija leidžia vietos vyskupui pačiam tvarkyti taisykles šiuo klausimu.

3. Švč. Sakramento pernešimas į garbinimo altorių. Procesijoje giedamas šv. Tomo Akviniečio himnas Švč. Eucharistijos garbei. Pagal dabartinę Bažnyčios liturginę mintį, tai nėra nei kristaus kapas, nei altorius, prieš kurį atliekama įprasta nuolatinė adoracija. Tai laikas ,,būti ir budėti įsitraukiant į velykinio slėpinio šventimą, persmelktą Paskutinės Vakarienės Mišių dvasia“ (br. L. Skroblas OSB).

4. Nudengtas altorius, išnešti kryžius, žvakė ir mišiolas – ženklas, simbolizuojantis vakarienės pabaigą, taip pat ir Jėzaus nuplėštus drabužius ir apleistumą.

5. Atidengtas ir tuščias tabernakulis – visa tai sukuria kančios nuotaiką, kreipiant mūsų akis į laukiantį mirties nuosprendžio Jėzų.

(Magnificat.lt)

Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos informacija

Nuotraukos Gedimino Karlos