Dar kartą pabūti tame laike, jį apdainuoti eilėmis, išgiedoti maldą ir giesmę, išgirsti užžėlusio bunkerio tylą, tikint, kad šie įvykiai nebepasikartos, 2016 m. liepos 9 dieną bridome istoriniu Lietuvos partizanų kovų taku. Laikas daug ką užželdina, užgydo ir pakeičia, bet istorinė tautos atmintis išlieka Lietuvos žmonių prisiminimuose, knygose, toje žemėje, kuri užtraukia prieš daugelį metų padarytas žaizdas, bet pasilieka atmintį.

,,Prieš 65 metus, 1951 liepos 7 dieną Sosių miške pakvipo paraku. Gindami savo vertybes, kovėsi Bakainių, Peiksvos, Narušių, apylinkių artojų vaikai. Dvidešimtmečiai nebegrįžo namo, bet buvo suguldyti Dotnuvoje ant grindinio. Vincas Sereika, Liudas Auga, Boleslovas Klimas, Vaclovas Rabačiauskas 1990 m. rugsėjo 1 dieną surasti ir perlaidoti Dotnuvos kapinėse. Šiandien visą tai – istorija. Šeštadienį, liepos 9 dieną 11 val. Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje už žuvusiuosius bus aukojamos Šv. Mišios 12.30 val. Dotnuvos kapinėse gėlių padėjimas, pagerbimas prie žuvusiųjų kapo.“  Ignas Meškauskas

Į šį Igno kvietimą atsiliepę žmonės rinkosi Šv. Jurgio bažnyčioje. Šv. Mišias už prieš 65 metus žuvusius partizanus aukojo klebonas Artūras Stanevičius. Visuotinėje maldoje meldėme Viešpatį, kad Lietuvos jaunimui nereikėtų imti ginklo į rankas, kad jie gyventų taikiame pasaulyje, savo jėgas atiduodami kilniam darbui, kūrybai, kurtų šeimas, mylėtų, būtų laimingi.

Meldėme, kad Viešpats saugotų ir savo malonėje laikytų visą mūsų tautą.

Meldėmės, kad būtume tvirti tikėjime, vieningi ir susitelkę darbuose, gerbtume tai kas protėvių krauju iškovota, saugotume bei įprasmintume istorinę atmintį.

Meldėme dangaus karalystės atpažintiems, perlaidotiems ir tiems kovotojams, kurių vardai nežinomi, kurie likę gulėti svetimoje žemėje, už tremtinius bei kalinius.

Šio istorinio įvykio paminėjimą globojo Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Artūras Stanevičius. Šv. Mišiose dalyvavo aukų artimieji, giminės, įvykių liudytojai, Povilo Lukšio kuopos šauliai, parapijos žmonės.

Bažnyčioje pasklidusi giesmė „Ave Marija“ iš atlikėjos Laimos Žilytės krūtinės tirpdė širdis, spaudė ašaras. Skaitėme eiles, skirtas partizanams, dalijomės prisiminimais. Ignas Meškauskas kalbino Arvydą Augą, partizano Liudo Augos - Lažuko gentainį, kuris būdamas dvidešimtmetis drauge su tėvu Vytautu Augu ir Andriumi Sereika, pirmajam iš ten buvusių partizanų Vinco Sereikos žūties vietoje pasodino ąžuoliuką. Tą vietą Arvydui tada parodė Zuzana Augienė, partizano Liudo motina. Savo mintimis dalijosi ir partizanų ryšininkė Janina Kristanavičienė, dabar gyvenanti Kaune.

Partizanų žūties 65-mečio paminėjimas dieną dalijo į tris dalis.

Po Šv. Mišių lydimi klebono Artūro Stanevičiaus, Povilo Lukšio šaulių kuopos bei jų vadės Kristinos Župerkienės, tarybos nario Antano Pavolio, partizanų giminių ir visų prisidėjusių prie šios istorinės datos paminėjimo patraukėme prie valstybinės reikšmės paminklo saugomo valstybės, kuris yra Dotnuvos kapinėse. Šauliai pagerbė partizanų atminimą išskleidę Lietuvos trispalvę. Visi sugiedojome Lietuvos himną, padėjome gėlių, uždegėme žvakelių, tyliai širdyse pasimeldėme.

Dar turėjome tikslą aplankyti partizanų žeminę, esančią Sosių miške, visai netoli Naujųjų Lažų kaimo. Įvažiavus į mišką stovi neseniai pastatytas ženklas su žuvusiųjų pavardėmis apie du, tris kilometrus nuo įvykio vietos. Iki kaimo atvažiavome mašinomis, po to į mišką leidomės pėsčiomis. Mus vedė Arvydas Augas. Ėjome keliu link Paberžės, o priėję miško liniją pasukome į ją. Miškas mus pasitiko balomis, guoteliais neužmirštuolių, papartynais, linksmuolių grybų šeimynėlėmis.

Pagaliau priėjome tą istorinę šventą vietą – partizanų bunkerį, kurį radome užgriuvusį žemėmis ir bebaigiantį užželti žolėmis, o prie jo augančią seną eglę pažymėtą kryžiumi. Užtat ąžuolas užaugo tikru gražuoliu... Jis pasodintas toje vietoje, kur tą dieną buvo nukautas pirmasis partizanas Vincas Sereika - Jokeris, kuris išgirdęs šunų lojimą išėjo iš bunkerio pažiūrėti, kas darosi aplinkui. Partizanai tada jau buvo apsuptyje.

Išskleidėme atsineštą iš tėvų sodybos vėliavą, sudainavome vaikystėje išmoktą partizanų dainą „Palinko liepa šalia kelio...“, kurią dainuodavo pokario jaunimas, partizanų šeimos. Uždegėme atsineštas žvakes, padėjome gėlių. Laima tarsi savęs paklausė: „Įsivaizduokime, kas čia vyko prieš 65 metus?“

Sunku dabar įsivaizduoti tiems, kurie dar buvo negimę arba turėjo vos kelis metukus. Bandėme pajausti kiekvieno medžio, žolės, pagaliau žemės tylą. Ką galime pasakyti kovotojams mes, stovėdami  prie jų bunkerio, kad trispalvė gyva ir herbas, ir himnas, ir Lietuvos žemė Dievo malonėje laisva.

Nusifotografavome visi, dalyvavę toje ekspedicijoje: Andrius Sereika, Arvydas Augas, Henrika Augienė, Rasa Augaitė, Laima Žilytė ir šių eilučių autorė.

Prisiminimus apie savo vaikystės mišką esu sudėjusi knygoje ,,Lietuvos nepriklausomieji rašytojai“, išleistoje 1998 metais. Kai kurie vyresni kaimo žmonės dar prisimena tą kovos vietą, o jaunoji karta tikriausiai nežino. Pirmą kartą per 65 metus įvyko toks kuklus tautos didvyrių žūties paminėjimas nuvykstant prie bebaigiančio užmarštin nueiti ir su žeme susilyginti partizanų bunkerio.

Tame bunkeryje slapstėsi ir „Vyčio“ apygardos partizanų būrio vado Broniaus Karbočiaus - Bitės žmona. Joana Karbočienė prisimena:

,,Vieną rytą pranešė, kad stribai vaikšto po kaimą. Tuo metu buvau nuėjus pas ryšininką Liudą Augą - Lažuką. Jis mane nuvedė į miške buvusią seną slėptuvę, kol praeis kratos. Slėptuvėje buvo vandens ir šla­pio šieno. Nors nemalonu buvo vandenyje gulėti, bet saugu. Pasiėmiau žadintuvą, bet jis įkrito į vandenį ir sustojo. Čia pat suokė lakštingala, ypač garsiai, kai prisiglaudi prie dangčio angos, bet ji nelinksmino...“ (A.Šimėnas ,,Kovoje dėl Lietuvos laisvės‘‘, 1998. 199psl.)

          ,,1951-ųjų metų liepa. Turėjau važiuoti į Kauną tęsti gydymo. Staiga sužinojau, kad prie Bakainių, Sosių miške buvo labai didelės kautynės. Nedidelį mišką supo garnizonas, kareiviai per 2 m vienas nuo kito. Miš­ke buvo 5-6 Bitės būrio partizanai. Niekas nesitikėjo, kad kas gali iš apsupimo pabėgti. Vaikė, šaudė visą dieną. Žuvo Liudas Auga, Vincas Serei­ka – Jokeris .... ? ir Pavasarėlis (lyg Arbačiauskas). Gyvą paėmė Jocių, kuris neperseninusiai buvo į mišką atėjęs iš Berželės kaimelio. Pabėgo tik Bronius – Bitė. Netikėjau, kad gyvas, bet kadangi jis daugelyje kautynių išgyveno, tai dar buvo vilties, o po dienos ryšininkė Veronika pranešė, kad jis net nesužeistas.‘‘. (A.Šimėnas ,,Kovoje dėl Lietuvos laisvės‘‘, 1998. 200 p.)

Grįžę į Naujų Lažų kaimą, aplankėme partizanų ryšininkę, buvusią politinę kalinę, 92 metų sodietę Mortą Grinevičienę. Po to susibūrėme agapei prie tėvų Vytauto Jurgio ir Onos Augų palikto stalo, prie kurio užaugo Arvydas, Rimas, Vilijeta, Valerijus, Rasa ir šio straipsnio autorė.

Čia dalijomės vaikystės prisiminimais. Norėjome paminėti partizanų žūties penkiasdešimtmetį. Arvydas net akmenį atgabeno, kad jį paliktume kaip žymę prie partizanų bunkerio, bet kažkaip nepavyko surinkti žmonių ir tai nusitęsė iki 65-ųjų metinių. Akmuo iki šiol yra tėvų kieme. ,,Prisimenu tą datą kasmet, nes esu gimęs tais pačiais metais, kada sušaudė gentainį partizaną Liudą, kuriam prieš kelias dienas buvo suėję vos aštuoniolika metų ir jo bendražygius. Šiais metais susisiekiau su Ignu Meškausku ir nusprendėme, kad nėra ko laukti, reikia paminėti šią svarbią istorinę datą“ – kalbėjo Arvydas. Tada prisiminimais pasidalinau ir aš:

,,Vidurinėje mokykloje pildant anketą prie manęs priėjo istorijos mokytojas. Perskaitęs nustebo ir paklausė:

– Kur tu gyveni?

Atsakiau jam, kad Naujųjų Lažų kaime.

–  Ar tikrai tu iš tų vietų? –  stebėjosi jis.

– Tikrai, – atsakiau. Dabar jau aš buvau nustebusi, kodėl klausia manęs. Mokiniai buvo susirinkę iš įvairių vietovių. Mudviejų pokalbis sudomino kitus klasiokus. Šie pradėjo būriuotis aplinkui.

– Ar tu žinai, kokie mūšiai tenai vyko? Vėl su didžiule nuostaba klausė manęs mokytojas.

– Ne, – atsakiau, nors iš tėvų tada jau žinojau kitą mūsų krašto istoriją.

Mokytojas, pamatęs, kad mūsų pokalbiu susidomėjo vaikai, nutilo.

Gyvenome tarybiniu laikotarpiu. Tėvai pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metu viena kariuomenė atsidūrė prieš kitą. Jas skyrė miškas, o viduryje Naujųjų Lažų kaimas. Kaimiečiai prie savo namų kasė apkasus, juos tvirtino, į juos nešė maistą, vandenį, skubino slėptis su vaikais ir seneliais, nes žinojo, kad susikovus abiems kariuomenėms kaimo nebeliks. Laimei tas neįvyko.“

Augs ąžuolas ant partizanų krauju aplaistytos žemės. Gal vėl kada susibėgsime ir aptversime jį tvorele. Pro jo šakas prasiskverbusi saulė bučiuos tą žemę, už kurią partizanai atidavė brangiausią ką turėjo – gyvybę.

,,Ave Marija“ giesmė dar ne kartą skambės partizanų atminimui.

Genė Sereikienė

Nuotraukos Laimos Žilytės, Arvydo Augos ir straipsnio autorės