Verbų sekmadienį minime Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Lyg tie saulės zuikučiai į bažnyčią sugūžėjo vaikai su verbomis rankose. Vieni nešėsi žalias kadagio šakeles, kiti – spalvingas iš džiovintų gėlių ir įvairių augalėlių pagamintas verbas.

Pro bažnyčios langų vitražus saulė pažėrė spalvas, kurios lopinėliais gulė ant grindų, kad pagarbintų Kristų. Žavi pavasario saulės nuolankumas Kristui. Visi tuo pačiu Gavėnios keliu einame į Didžiąją savaitę giedodami „Osana aukštybėse“ !

Iškilminga verbų procesija bažnyčioje prasidėjo nuo Didžiojo altoriaus. Einame aplinkui ratu nuo vieno šoninio altoriaus iki kito ir grįžtame atgal prie Didžiojo altoriaus. Klebonas Artūras Stanevičius neša papuoštą palmės šaką. Nešini verbomis eina bažnyčios choristai, adoruotojos, Marijos legiono maldininkės, parapijiečiai. Visi jungėmės prie pasaulio Katalikų švenčiančių Jėzaus kančios (Verbų) sekmadienį.

Tą dieną šventinamos ir smilkomos verbos. Su vaikais pokštavome, kad yra viena diena metuose, kada galime išplakti vieni kitus verbomis linkint sveikatos. Čia pat šventoriuje po pamaldų skambėjo žodžiai „Verba muša, ne aš mušu...“ Toks jau Verbų sekmadienio paprotys, kad kiekvienas nori  kadagio šakelės išplaktas būti. Kas gi nenorės nesirgti visus metus? „Grįžę į namus ir namiškius išplaksime“, - sakė vaikai, o ypatingai tuos, kurie serga ir patys negalėjo ateiti į bažnyčią.

Žalia verbos spalva primena, kad jau greitai Velykos. Šventintą verbų šakelę tikintieji laiko visus metus užkišę už švento paveikslo arba kitur pagarbiai padėtą.

Genė Sereikienė

Nuotraukos Vikos Makaveckienės, straipsnio autorės ir Genovaitės Matusevičienės