į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Apie mus
Bažnyčios vaikai

Dabartinių keturiasdešimtmečių, penkiasdešimtmečių karta savo vaikystę, kad ir nenorėdama, prisimintų sovietmečio kontekste ir, ko gero, gana skirtingai. Nors raudonieji šūkiai ir skelbė lygybę, tikrovėje būta kitaip. Šiandien matau tuos (tarp jų – ir save), kurių sandalų galai būdavo amžinai prakirpti taip, kad iki kraujo atmušdavo kojų pirštus, ir tuos, kurie dulkėtomis gatvelėmis tempdavo namo didžiausią gardėsį – dar šiltą batoną su jau išvalgytų razinų skylėmis. Kas augino mus, 7–9 dešimtmečio vaikus?

 

Spaudė daugiau, nei matė akys

Dauguma mūsų, dažnai auksarankių paprastų žmonių vaikų, vasaras leisda- vom numintuose kiemuose, vakarus – dulkėtose statybvietėse. Pramoniniuose Kėdainiuose nuolat kilę pilkieji daugiabučiai tiesiog akyse keitė mūsų gražiąją Josvainių gatvę. Iš pradžių šie, vaiko akimis, milžiniški namai grobė mūsų pieveles, siaurino kiemus, veržė daržus. Paskui susviro vaismedžiai, o išlaužytose tvorose taip ir likdavo įstrigę krūmokšniai, nuo kurių pirmieji prisiraškydavom neapsakomo rūgštumo uogų. Tai vaikiškose širdyse sėjo baimę ir dvejonę. Kodėl kaimynai, kurie pagaliau gyvens „su patogumais“, slapta braukia ašaras?

Tėvai dažniausiai tylėdavo ir bent prie mūsų, vaikų, nerodydavo to, ką tikrai išgyvendavo. Tačiau ir mes jautėm tą žodžiais neišsakytą įtampą ir prievartą. Ji buvo kažkokia vidinė ir netgi didesnė palyginti su tuo, ką matė mūsų akys. Turbūt dauguma tada stokojom bendravimo su tėvais, dirbusiais nuo ryto iki vakaro, išvargintais ilgų eilių prie paprastų kasdienių produktų, kitų nepriteklių ir primetamos dviveidystės. Juk beveik niekas tais sovietų idealais ir netikėjo. Galima tik pabandyti įsivaizduoti gyvenimą tų, kurie neturėjo kuo tikėti. Ir, aišku, jų vaikų.

 

Niekas nešildė ir neuždegė

Nors daug antrosios vidurinės mokytojų, ypač lituanistų, buvo šilti ir mieli, o mokykloje žaižaruodavo raudona spalva, ten dažniausiai būdavo šalta. Ir ne tik žiemą. Ir ypač pionierių kambary ar karinio rengimo klasėj – ten, kur raudonio plaikstėsi daugiausia. Toji spalva tikriausiai turėdavo mus netgi uždegti. Kaip ir rusistės, karininkų žmonos, taip įkvėptai aiškindavusios apie mūsų laukiančią Rytų aušrą, kad nuo kabineto sienų žvelgdavę didieji Tolstojus, Čechovas man atrodydavo tarsi suglumę, o Jeseninas ir visai susigėdęs. Deja, niekas mūsų neuždegė. Mažai kas ir šildė. Ir sprukti iš mokyklos, kaip amžiais daro vaikai, norėdavosi kuo greičiau. Ir labiausiai turbūt bėgti nuo tvyrančio netikrumo, kuris ypač mokyklos gyvenime virsdavo tikra butaforija. Nežinau, kas iš manęs ir kitų būtų išaugę toje netikėjimo ir netikrumo apsupty, jei nebūtume turėję santūrių, išmintingų tėvų. Maniškiai mudviem su sese kaip kirviu buvo nukirtę: jokių spaliukų, pionierių ar komjaunuolių! Ir vėl daug neaiškindami. O mums kas – tėvai neleidžia! Kiek jiems dėl to prikišdavo darbovietėse ar tėvų susirinkimuose, irgi nesiguosdavo. Ačiū jiems, kad taip saugojo mūsų vaikystę!

 

Bažnyčioje vieni kitus traukdavome

Mūsų išmintingoji mama atsiveriančią tuštumą bandė užpildyti namų užuovėja ir tuo, ką pačiai su kaupu buvo davę jos tėvai. Ji atvedė mudvi su sese į bažnyčią pirmųjų sakramentų. Ir čia mes pasilikome ilgam, atrasdamos tai, ko niekur kitur nebūtume gavusios.

Čia likom ne tik mes. Kėdainių Šv. Jurgio parapijoje buvo įvairaus amžiaus vaikų ir jaunimo grupė, tai sumažėdama, tai vėl stebuklingai pagausėdama. Tiek to stebuklo ten ir būdavo. Mes, kaip ir pats Viešpats, traukte traukdavom vieni kitus. Pabuvę šiek tiek, vaikai netrukdavo atsivesti seserų, brolių, draugų, giminaičių. Tik rečiau bendraklasių – gal šitaip savotiškai vengta patyčių mokykloje... Niekas mūsų bažnyčioje neregistravo, nežymėjo, bet vis eidavom jausdami kažkokią nerašytą bendrystę. Čia tarnavę kunigai ir seserys, negaudami dabar prieinamų seminarų ar mokymų, sugebėdavo ją palaikyti, leisdami mums ką nors veikti savo bažnyčioje, stebėtinai gyvai įtraukdami į liturginį laiką. Laikas anapus bažnyčios sienų nuobodžiai ribojosi spalio, gegužės paradais, tuščiai siejosi su nežinia kada išaušiančia komunizmo aušra.

Mes – Teresė, Margarita, Laisvė, Paulius, vėliau – Jūratė, dvi mielos Jolantos, Irutė, Rita, dvi Vandutės, Virgilijus, Gediminas, Kęstutis, Ričardas, a. a. Vytautas, Algis, Lidija, Linas, Sandra, Jovita, Bronytė ir dar daug kitų mano, gaila, jau primirštų Kėdainių bažnyčios vaikų – čia veikdavom tai, kas kam patikdavo. Adoruodavom, giedodavom, patarnaudavom prie altoriaus, eidavom procesijose, prieš didžiąsias šventes, ir, neturėdami parapijos namų, pagalbinėj bažnyčios patalpėlėj repetuodavom vaidinimus. Paaugusius veždavo į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją (tada – Varduvą), Viduklę, Paberžę. Kas savaitę keisdavomės gyvojo rožinio slėpiniais, užrašytais fotografuotuose  paveikslėliuose.

 

Kojos pačios nešdavo

Keliu nuo namų iki bažnyčios kojos, regis, pačios nešdavo. Lėkdavom pro tuomet gamyklos sandėliu paverstą Šv. Juozapo bažnyčią, sporto mokykla buvusią kalvinų šventovę į savąją, Jurginę. Lėkdavom gerokai prieš valandą, be tėvų, nesigręžiodami į pirštus prie smilkinio sukiojančius ar pravardžiuojančius kitų kiemų vaikus, o kai kada – netgi suaugusius. Lėkdavom vakarais, o sekmadienį ir į antrąsias – neprivalomas! – vakaro Mišias, kai klebonas nepykdavo, jei ir nuo šventoriaus kalniuko pernelyg greitai pasileisdavom.

Nuo to šventoriaus ir prasidėdavo šventybės išgyvenimas. Klupt prie Marijos statulėlės šalia pamaldžiųjų moterėlių, linkt prie didžiųjų bažnyčios durų. Nepraeisi gi stačias pro ten, kur, kaip mums be didesnių katechetinių  gudrybių įkaldavo, Jėzus mažame namelyje gyvena. Antra šventa vieta būdavo zakristija su sunkiomis spintomis ir galybe gražiausių suknelių. Jos viliote viliojo, nors į bažnyčią mamos atidėdavo gražesnius drabužėlius ir bet kaip čia nedrįsdavom ateiti. Būti aptaisytoms, apjuostoms – kas galėjo prilygti šiai ceremonijai ir akimirkai, kai zakristijos durys prasiverdavo ir vorele išeidavom prie altoriaus. Kaip iškęst ir nesigręžiot, vien žvelgt į jį: juk Jėzus ten yra! Su juo „pasikalbėti“ mus globojusi šviesaus atminimo sesuo Aldona Valionytė priliepdavo ir per adoracijas, kurių pusvalandukai tekdavo ir mums, vaikams. Jei dar neišeina kalbėtis, skaityk maldeles, skaičiuok rožinio karoliukus. Nežinia, kaip ištverdavo tarp mūsų visada būdavę ir visai nedidukai. Tas amžinas – išklūpės ar grius kaip stovi; betgi reikia, taigi dėl Jėzaus! Jei neišklūpės – nieko, už zakristijos durų pamaina jau trypčioja. Lig šiol neatsistebiu, kaip paprastoje parapijoje paprasti joje tarnavę žmonės sugebėdavo taip nukreipti mūsų dėmesį į pačią Bažnyčios šventenybę – Eucharistinį Jėzų. Pirmosios Komunijos sekmadienį buvau tikra, kad tik jis, niekas kitas, galėjo padaryti man tokį stebuklą – sesuo visą dieną leido man panešioti savo rankinį laikroduką!

 

Likome jos vaikais

Jau paaugusius mus ir rimčiau mokydavo – ir „Deimančiukais“, vėliau ir kitomis mašinėle spausdintomis knygelėmis, vis kažkaip nejučia atsidurdavusiomis mūsų rankose išeinant iš bažnyčios. Menu netgi kažkurių bute Smilgos gatvėj rengtas rekolekcijas ir dubenius mamų priteptų sumuštinių. Ir vis tą mums pusbalsiu primenamą: jei kas – švenčiate to ir to gimtadienį ar vardadienį. Kas tas „jei kas“, nelabai ir suprasdavom, bet suaugusieji sako... Kad vietos funkcionieriams seniai nedavėme ramybės, aiškėjo 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tampė gerokai. Pusšimtis kėdainiškių, neapsikęsdami tada savosios, kreipėsi „aukščiau“, į „centrinę“ valdžią: „Mes protestuojame <...> ir reikalaujame <...> kad mūsų vaikus paliktų ramybėje ir negąsdintų, nes tarybiniai ir tarptautiniai įstatymai duoda tėvams teisę parinkti savo vaikams tokį tikėjimą, kurį jie patys išpažįsta“ („Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, t. 7, p. 76).

Aišku, kliūdavo už tai ir mūsų kunigams. Na ir sekėsi gi mums su jais! Nieko ypatingo jie dėl mūsų nedarė, bet tai, ką darė, mums, vaikams, buvo svarbu. Nepraeidavo nepakalbinę, vyresnieji ir saldainių rieškutes pripildavo. Šventi jie mums buvo. Pažinojom juos gerai, kiekvieno būdą jautėmės perpratę. Žinojom, kas pamokslą pradės Maironio 

eilute, o kieno žodis bus griežtas – vyresni jau sugebėdavom atpažinti jame savo meto neteisybes. Kai kalbėdavo ypač jaunimo mylėtas, prokuratūrose tampytas kun. Kęstutis Daknevičius, matydavom ašarojančias mamas – turėdavusios būti kietos ir bežadės, jų širdys, matyt, nebeatlaikydavo.

Šiandien esu tikra, jog niekur kitur, kaip tik Bažnyčioje, mes, vaikai, nebūtume išgyvenę tokio tikrumo, bendrystės, pirmųjų to, kas tikrai šventa, patirčių. Niekas gūdžiu sovietmečiu mums nebūtų pasakęs, kokie išties prislėgti buvome ir kokie vis dėlto laimingi, kad galėjome glaustis prie Bažnyčios, būti jos vaikais.

 

Dalė GUDŽINSKIENĖ