Šventos Kalėdos atnešusios šviesą ir visus aprėpiančią Meilę pasilieka mumyse. Brangiausia dovana yra – Kristus mums dovanojantis save. Kalėdos nepraeina. Jos gyvena mumyse.

Kristus norėtų, kad eitume kasdieniu gyvenimo keliu Kalėdų šviesa pasišviesdami ir skleisdami Jo gautą meilę. Norėtų, kad sunkumuose nesusvyruotų mūsų tikėjimas, kad nenusiviltume ir būtume stiprūs dabar, kad ta sukaupta sielos stiprybe galėtume dalintis - padėti kitiems.

Ar gali keistis šventės prasmė pandemijos metu? Iki ašarų graudu matyti tuščią bažnyčią. Peržvelgus nubėgančius metus prisimename liturgines šventes, kada bažnyčioje rinkosi parapijos bendruomenė, svečiai. Klebonas Artūras Stanevičius dėkoja bažnyčios geradariams, pagalbininkams, aukotojams ... Dėkoja Kęstučiui Mugai ir Albinui Šniurevičiui padėjusiems papuošti prakartėlę ir eglę bažnyčioje.

Labai jautrūs ir pamokantys pamąstymai bei pasidalijimai prisiminimais tremtį išgyvenusių žmonių. Jie džiaugiasi, kad dabar turime duonos ir kokio tik norime maisto. Tada ant ledinio stalo to nebuvo. Visgi tremtiniai išlaikė tą šventės dvasią rodos neįmanomomis sąlygomis. Ne vien išlaikė, bet perdavė tikėjimo kelio tradicijas savo vaikams.

Sunkumai ir nepatogumai praeina. Dabar reikia labai saugoti vieniems kitus ir melstis už tuos, kurie to padaryti nebegali. Svarbu išlaukti pasitikint Dievu. Ateis į bažnyčias džiugi tikinčiųjų sugrįžimo šventė.

Genė Sereikienė