2018 – ųjų metų sausis. Kėdainių šv. Jurgio bažnyčia. Garsiai skamba naujas varpas kviesdamas į Šv. Mišias už tautos didvyrius, kurias aukoja klebonas Artūras Stanevičius.

Prie altoriaus 14 tautos didvyrių portretų, šalia jų dega 14 žvakių. Žvelgiu į stacijas ant bažnyčios sienų. Kristaus Kryžiaus kelio stočių taip pat 14. Irena Stanislauskienė skaito kiekvieno žuvusiojo ginant televizijos bokštą atminties tekstą. Tariant jų vardus suskamba gongas.

Po Šv. Mišių maldininkai renkasi šventoriuje, kur dega atminimo laužai. Jų taip pat 14. Tautinė Giesmė plaukia virš miesto. „Marija, Marija ..." giesmė nuvilnija gatvėmis, kyla į dangų. Bažnyčios choristams pritaria visi esantys šventoriuje. Nuo šv. Jurgio kalnelio giesmės apglėbia miestą. Kėdainių krašto literatų sambūrio literatės skaito eiles. Vilija Racevičienė be galo jausmingai perskaito Bernardo Brazdžionio „Keleivį". Skaitau to laiko dienoraščio ištraukas, eiles. Dvidešimt septintas atminties sausis. „Kaip greitai bėga laikas“, - ištaria kažkas. Dalijamės visą lietuvių tautą sukrėtusiais prisiminimais.

Šventoriaus laužai, kurie primena tas skaudžias sausio akimirkas susilieja su miesto šviesomis. Sužvarbę geriame karštą arbatą. Susikabiname rankomis tuo išreikšdami vienybę. Jaučiame jos jėgą bendroje giesmėje, maldoje, eilėraštyje ir širdyse. Džiaugiamės, kad esame mylimi Dievo vaikai.

Genė Sereikienė

                                Nuotraukos ir vaizdo įrašas straipsnio autorės