Šiandieną (vasario 2 - ąją) liturginių metų rate Grabnyčių šventė, kurią švęsdami dar kartą išgyvename Jėzaus gyvenimo įvykius.

Bažnyčioje pajuda parapijiečių eisena lydima klebono Artūro Stanevičiaus. Su degančiomis žvakėmis rankose eina Marijos legiono moterys, adoruotojos, patarnautojai, visi atėję į Grabnyčių šventę. Sustojame prie Jėzaus prakartėlės, kuri pagarbiai paimama, nunešama ir pastatoma prie altoriaus. Ta žvakių šviesa turinti gilią prasmę kasmet ta pati ir vis naujai ją pajaučia širdis.

Klebono Artūro Stanevičiaus pamokslas paremtas Evangelija veda tikinčiuosius Jėzaus gyvenimo įvykių keliu. Klebonas kalbėjo:

„Klausydamiesi Evangelijos regis jaučiame, kaip spindi įstabi šviesa - švelni ir skaisti, jauki ir sykiu galinga. Visi Evangelijos veikėjai jos apgaubti. Marija ir Juozapas, Simeonas ir pranašė Ona - visi jie žvelgė viena kryptimi, į užtekėjusią šviesą, Izraelio tautos garbę ir išvadavimą.

Šventosios Dvasios paragintas Simeonas tądien, kai Marija su Juozapu atnešė Kūdikį, atėjo į šventyklą. Taip pat čia daugybę metų per dienas ir naktis meldėsi, pasninkavo ir budėjo pranašė Ona. Abu tądien išvydo lauktąjį ir žadėtąjį Mesiją. Išsipildė viltingas Simeono laukimas, o ištverminga Onos malda neliko be atsako.  Tądien jie buvo apdovanoti paguoda.

Šios dienos Evangelijos žinia neapsiriboja pamokymu, kaip turėtume laukti Viešpaties. Ji mums ne tik siūlo ramią lūkesčių išsipildymo šviesą, bet ir meta iššūkį - priimti Kūdikį - prieštaravimo ženklą, nepabūgti, kad širdį pervers kalavijas. Kodėl manome, kad pranašystė apie sielą perversiantį kalaviją skirta tik Marijai? Žinoma, pirmiausia jai. Ji - Motina, bet mes Jėzaus broliai ir seserys, o kaip girdime laiške žydams „vaikų kraujas ir kūnas bendri“. Nesiguoskime, kad Kūdikis yra prieštaravimo ženklas tik netikintiesiems, Jo nepriimantiems. Taip, pirmiausia jiems, bet ir mums krikščionims. Juk gana sunku priimti Mesiją, kuris išsyk yra ir gležnas Kūdikis ir „lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas“. Jėzaus šviesa guodžia ir skrodžia iki kaulų smegenų, Jėzus ramina savo žmogiškumu ir kelia baimę dievystės spindėjimu. Jėzuje jau galime nujausti būsimą išvadavimo kovą. Bet svarbiausia - Jėzaus šviesa nušviečia gyvenimą. Dar stipriau tai pasako evangelistas šv. Jonas: „Pradžioje buvo žodis... Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“.

Viešpatie, Tu įveikei mirties ūksmę, Tavo šviesa išsklaidė tamsybes. Apšviesk mus, kad atpažintume Tave – galingą Dievą ir gležną Kūdikį savo gyvenimuose.“

Laimindamas žvakes, klebonas meldė Dievą:

„Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks tavo garbės šviesą danguje“.

Pašventintos vaškinės Grabnyčių žvakės uždegamos ne vien prie mirštančiojo. Grabnyčių žvakių šviesa yra apšviečiami sunkiai sergantys ligoniai. Tokios žvakės uždegamos gresiant pavojui. Tikima, kad jos saugo nuo perkūno, audrų ir ligų. Marijos legiono maldininkė Onutė Bučinskienė pasakojo, kad prireikus kaimynams Grabnyčių žvakių ji mielai pasidalina. Tik niekas negali atstoti tos dalyvavimo Grabnyčių liturgijoje pajautos ir patirties. Tą šventės dvasią žmogus pats tą turi pajausti ir išgyventi.

                                           Genė Sereikienė

                           Nuotraukos straipsnio autorės