Adventas ir Kalėdos – ne tik ramių apmąstymų, bet ir karštligiško darbo metas. Tada šeimose meistraujama, kepama ir dirbami kiti darbai. Patalpos puošiamos šventiškai, dekoruojamos pačių nusipintais Advento ar durų vainikais, langai – paveikslėliais ir rankdarbiais ar kitomis judančiomis figūromis. Vaikai (o dažnai ir suaugusieji) džiaugiasi Advento kalendoriais, kurie ne visada būna pripildyti šokolado. Reikia pasirengti Kūčioms, o paskui jau galima laukti į duris besibeldžiančių Kalėdų. Be to, reikia parašyti kalėdines korteles, nupirkti Kalėdų eglutei papuošalų, o geriau patiems jų pasigaminti, taip pat dailiai supakuoti dovanas. Advento vainikai ir kiti papuošalai pinami ir gaminami iš natūralių medžiagų, kambario dekoro elementai karpomi iš popieriaus, iš šiaudų lankstomos dailios žvaigždės. Ir tai suprantama, nes Kalėdoms visi nori papuošti interjerą ir dovanas su meile ir išradingai. Pirktiniai kalėdiniai papuošalai yra saviti ir gaminami iš specialių medžiagų, kurias sunku apdoroti pasibaigus šventėms. Todėl labai svarbu paisyti aplinkosaugos reikalavimų ir puošybai naudoti ekologiškas, žaliavų šaltinius tausojančias ir aplinkai nekenksmingas medžiagas.

Kiek mena mūsų istorija – žmonės stengėsi gyventi gražiai. Visada buvo svarbu ne tik jų gyvenamos aplinkos patogumas, bet ir grožis. Todėl prie kiekvienos pirkios po langais matomiausioje vietoje vešėjo kruopščiai prižiūrimi darželiai, kambariuose ant palangių puikavosi įvairiaspalvės palergonijos, o kiekviena šeimininkė galėjo didžiuotis pačios austomis lovatiesėmis, siuvinėtomis ar nertomis staltiesėmis ir takeliais.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais svarbią valstiečių gyvenamųjų namų  interjero puošmena buvo tapę taikomieji popieriaus karpiniai. Kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, kampines lentynas, nuotraukų, paveikslų ir veidrodžių rėmus. Gana sudėtingų raštų karpytomis užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas, lentynas. Populiarios buvo proginės karpytos servetėlės tortams padėti.

Karpymas buvo moterų ir vaikų užsiėmimas. Dabar jau karpo ir vyrai. Karpinius keisdavo kelis kartus per metus: Kalėdas, Velykas, Sekmines, vestuves, krikštynas, jubiliejus.

Raštai dažniausiai keletą kartų pasikartojantys neįmantrūs geometriniai: rombai, apskritimai, trikampiai, iš kurių ir sukuriamas vientisas ornamentas. Talentingesnių kūrėjų karpiniai pasižymėjo dideliais formatais ir sudėtingais augaliniais ir net gyvuliniais raštais: vyravo įvairios gėlės, paukščiai. Lietuvių tradicinių taikomųjų karpinių raštai giminingi kitų liaudies meno šakų puošybai: kraičio skrynių, prieverpsčių, margučių ir siuvinėjimo raštams.

Dabar pats metas imti į rankas žirkles, popierius lapą ir, nusipiešus kad ir nesudėtingą piešinį, išsikirpti karpinių, kurie puikiai papuoš jūsų namų langus, suteiks šventinę nuotaiką ne tik jūsų šeimos nariams, bet ir kaimynams, gatve praeinantiems žmonėms, laukiamiems svečiams.

Albina Mackevičienė