2013 m. birželio 24 d., švenčiant dangiškojo globėjo šv. Jono Krikštytojo šventę, Kauno arkivyskupijos dienos proga arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu apdovanojo mūsų parapijietę MALENIJA PIVORIENĘ – už ilgametes, pasiaukojamas ir vaisingas pastangas buriant ir vadovaujant Kėdainių šv. Jurgio parapijos „Caritas“, parodytas gražias ir prasmingas krikščioniškos veiklos iniciatyvas ir nuoširdų tikinčio žmogaus gyvenimo liudijimą. NUOŠIRDŽIAI SVEIKINAME MŪSŲ CARITO PIRMININKĘ.

   Labai gražiai šis apdovanojimas sutapo su birželio mėnesio straipsniu "Bičiulio" žurnale apie mūsų Caritą. Pateikiame šį straipsnį:

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

Nuo Atgimimo pradžios, kai Kėdainių šv. Jurgio bažnyčioje pradėjo veiklą Caritas organizacija, parapijiečiai čia randa ne vien dvasinę atgaivą, kuri prasideda šiltu rankos paspaudimu, šypsena, kvietimu dalyvauti renginiuose, bet ir humanitarinę paramą.

Įsimintina kėdainiškiams 1989-ųjų metų gegužės 24 diena. Tądien kunigas Juozapas Vaičeliūnas paskelbė apie atkuriamą Lietuvos Caritas organizaciją ir paprašė norinčių moterų dalyvauti šioje veikloje.

„Po Sumos likome 14 moterų, – pirmuosius žingsnius prisimena Malenija Pivorienė, ilgametė Caritas pirmininkė. – Patalpų nebuvo, glaudėmės zakristijos prieangyje ir klausėmės kunigo pasakojimo, kokiomis veiklomis užsiima organizacija. Mums patiko. Atrodė, galėsime daugeliui padėti. Susiskirstėme grupelėmis po keturias ir ėjome į kiekvieną kiemą – reikėjo sužinoti, kas kur gyvena, kam reikalinga pagalba, nes jokių sąrašų nebuvo. Sudarant sąrašus mums labai padėjo medicinos felčerė Valerija Kazakevičienė, ji turėjo žinių daugiau apie žmones – sergančius, vienišus, apie daugiavaikes mamas.“

RŪPESTIS JAUNIMU

„Atėjo tų metų Kūčios, – vėl pasakoja pirmininkė. – Pirmą kartą gyvenime Kėdainių vaikų namų langai buvo visiškai tamsūs: visos keturiolika moterų sutarėme, kad Kūčių vakarienės pasiimsime vaikus į namus, į šeimas, kad jie suprastų ir širdimi pajaustų, kas yra Šv. Kalėdos, kaip joms ruošiamasi, kaip elgiamasi prie stalo…“

Geri darbai, kaip sakoma, gimdo kitus gerus sumanymus. Netrukus Kėdainių karitietės pasirūpino vaikų krikštynomis. Pirmąjį sykį jų rūpesčiu ir pastangomis šv. Krikšto sakramentą gavo 50 jaunų žmonių. Pirmoji krikšto šventė buvo organizuota Juozo Paukštelio vidurinėje mokykloje. Šiandien jau pakrikštyta per 400 vaikų.

Mokyklose prasidėjo tikybos pamokos, o specialistų trūko, jų dar niekas neruošė. Vėl kreiptasi į Caritas moteris, galinčias padėti.

Kiekvieną sekmadienį Caritas moterys budėdavo, rinkdavo labdarą. Kai žmonės sunešdavo rūbus, vėliau juos atrinkdavo ir dalijo mamoms su vaikais.

Laikas nestovėjo vietoje, viskas kito, augo. Susikūrė Šeimos centras, kuriam pradėjo vadovauti Caritas organizacijoje išauginta Laima Šlitienė, buvo įsteigta „Žuvusių karių mamų organizacija“.

„Darėme renginius, su programa „Svetimo skausmo nebūna“ važinėjome po rajono mokyklas, mokyklose kalbėdavome su mergaitėmis apie dorą, savigarbą, moralę. Turėjom balsingą ansamblį, kuris buvo kviečiamas į renginius ir niekada pakviestas neatsisakydavo koncertuoti,“ – vardija M. Pivorienė.

PAGALBA SILPNIAUSIEMS

Pasak pirmininkės, per veik dvidešimt penkerius veiklos metus išgyventa įvairių laikotarpių, tačiau visuomet svarbu buvo suteikti pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia. „Mes niekada nepasidavėme, net ir tais metais, kuomet mūsų bažnyčia buvo visiškai apleista, o pamaldos vykdavo tik kartą per savaitę,“ – teigia ponia Melanija.

Tuo laiku, kai dar neveikė socialinės rūpybos skyriai ar kiti humanitariniai centrai, Caritas veikloje dalyvaujančios moterys jautė nuolatinį poreikį padėti žmonėms, o ypač seniems, apleistiems, benamiams, ligotiems ar kaime gyvenantiems. Tuomet ir kilo mintis prie bažnyčios įkurti senelių prieglaudą. Sumanymą įgyvendinti pavyko 1996 metais. Karitiečių ir kun. Albino Graužinio pastangomis klebonijoje buvo įsteigti senelių namai.

     „Norinčių apsigyventi radosi apie dvidešimt, o dviejuose kambarėliuose galėjome apgyventi tik šešias ar septynias moteris, bet ir tuo labai džiaugėmės,“ – pasakojo pirmininkė.

Rūpestis prieglaudoje gyvenančiomis močiutėmis tęsėsi šešerius metus, tačiau vieną dieną gražią veiklą nutraukė verslininko N. pažadai, jog jis suremontuosiąs kleboniją, o greta bažnyčios įkursiąs šarvojimo salę. Teko močiutėms ieškotis naujų namų – ir tai vienas skaudžiausių išgyvenimų Melanijos Pivorienės atsiminimuose.

„Labai liūdėjome, tačiau nieko negalėjome padaryti, – prisimena moteris ir patikina: – Man seni, ligoti žmonės ypač brangūs. Matau: eina jaunas žmogus, galva aukštyn, džiaugiasi jaunyste, o senelis – galvą nuleidęs, tarsi didžiulę naštą ar metų kaltę neštų… Tokį žmogų ypač svarbu palabinti, šilta šypsena sutikti. Taip ir darome: kiekvieną, tik įėjusį į bažnyčią, pasveikiname, paklausiame, kaip sekasi? Pasveikintas ir šypsena palydėtas žmogus laimingesnis nueina melstis. Meilės ir dėmesio žmogui niekada nėra per daug.“

Malenijos atmintyje visada gyvi jos protėviai – šviesios atminties senelis Konstantas ir tėveliai niekados neatsakė žmogui, paprašyti, kad ir gūdžiausią naktį, skubėdavo padėti, be jokio atlygio visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore. Tokioje dvasioje išauginta Melanija, teigia, jog puiku būti reikalingu, dirbti su žmonėmis ir džiaugiasi, kad šiandien Kėdainių Šv. Jurgio parapijos Caritas veikloje nuolatos aktyviai dalyvauja jau per 40 žmonių, iš jų – aštuonios šeimos.

CARITO VEIKLA LIGONINĖJE

„Jau pora metų Mūsų klebonas kiekvieną ketvirtadienį aukoja šv. Mišias Kėdainių centrinės ligoninės skyriuose. Caritas moterys čia – pirmosios pagalbininkės. Paruošia viską liturgijai, padeda seselėms atvesti sunkiau vaikštančius ligonius, dalina šventus paveikslėlius ir kartu meldžiasi. Tai neįkainuojama dovana sergantiems, ypač atjautos ir palaikymo reikalingiems žmonėms. Emocijos užplūsta, ištrykšta gerumo ašaros, kai kunigas visiems ir kiekvienam atskirai palinki nepasiduoti, įkvepia tikėjimo dvasios,“ – sakė Caritas vadovė, 2012-aisiais metais Kėdainių krašto „Metų moters“ rinkimuose pagerbta už kone dvidešimt penkerių metų veiklą be jokio atlygio. Malenijai Pivorienei suteiktas „Metų altruistės“ titulas.

MISIJA – SKLEISTI TIKĖJIMĄ

Viena iš pagrindinių Caritas organizacijos misijų – nešti šviesą ir tikėjimą. Tas pasiekiama įvairiomis veiklomis. Graži nesena tradicija – Rožyno maldų kelionė per šeimas.

„Visą spalio mėnesį šešių metrų ilgio iš medžio karolių padarytas rožynas keliauja per parapiją, o per Visus Šventuosius, jis nešamas procesijos priekyje einant į kapines, kur prie Tremtinių kryžiaus aukojamos šv. Mišios ir jose gali dalyvauti kiekvienas, aplankęs artimųjų kapus ar nesuspėjęs pabūti bažnyčioje,“ – pasakojo ponia Malenija.

Kėdainiuose vienas iš įspūdingiausių renginių – Kryžiaus kelias. Dažnas, apsilankęs Didžiojo penktadienio dieną Kėdainiuose, pasijus nelyginant Romoje. Keliaujanti procesija atkartoja Kristaus kančios kelią, sustodama pasimelsti kiekvienoje stotelėje. Šiame renginyje dalyvauja aukščiausi miesto valdžios vyrai, garbūs svečiai. Kryžių patikima nešti Kėdainių merui, vėliau jį perima seniūnai, dar vėliau – atstovai iš įvairių profesinių sluoksnių: gydytojai, pedagogai, tarnautojai.

„Šv. Jurgio parapijoje daugybė gražių švenčių, – džiaugiasi M. Pivorienė. – Sulaukę Prisikėlimo, pasigaminę lovelius, prisidėję krepšius skanumynų ir margučių Caritas organizacijos nariai aplanko ne vieną darželį, nešdamos „Velykų bobutės“ dovanas. Įvairūs renginiai vyksta vasarą, rudenį, o žiemą tikrai įsimintina didelė Advento vainikų paroda bažnyčioje. Sena tradicija – švenčiant šv. Kalėdas nepalikti užmarštyje nė vieno. Štai praėjusių metų šv. Kūčių vakarienę Caritas moterys paruošė Nakvynės namuose gyvenantiems, pirmąją Kalėdų dieną parapijiečiai sveikino vieni kitus, o antrąją sukvietė vaikus.“

TRIJŲ IŠMINČIŲ ŠVENTĘ KĖDAINIAMS TAIP PAT DOVANOJA CARITAS MOTERYS

   „Einame giedodamos, nešinos dovanomis, sveikinimais ir linkėjimais. Trijų Karalių dieną mes nešame aplinkiniams tikėjimą ir šviesą, – šypsojosi Malenija Pivorienė. Moteris įsitikinusi, jog tik galėdamas padėti kitam, gali jaustis laimingu ir reikalingu žmogumi. „Viena būčiau kaip be rankų…“ Taip sako ponia Malenija, nieku gyvu nenorinti pripažinti savųjų nuopelnų.

Kad gana sunkiame savanorystės darbe reikia bendraminčių, niekam ne paslaptis. Kėdainiuose jų tikrai pakanka – visos moterys aktyviai dalyvauja veikloje.

Daug metų pagrindinės M. Pivorienės talkininkės yra Laimutė Misevičienė, Jadvyga Staniulienė, Janina Šikšnienė, nepaprastai padeda sutuoktiniai Antanina ir Kęstutis Mugai, savuoju automobiliu vežantys Caritas komandą į atokiausias vietoves.

Pirmininkė pasidžiaugė, kad parapija turi net dvi maldos grupes – „Gyvojo rožyno“, kuriam vadovauja Onutė Rumbienė, ir „Dievo gailestingumo vainikėlio“, kurio širdis ir siela – Ada Dovidavičienė.

Labai svarbia M. Pivorienė vadina ir Socialinių reikalų grupę, kuriai visą energiją atiduoda Valė Kazakevičienė. Padedama visiems, kam reikia humanitarinės pagalbos, tačiau ypač globojamos daugiavaikės šeimos – tiek mieste, tiek ir kaime, taip pat – Kėdainių nakvynės namai, kuriuose gyvena 32 žmonės.

Be kasdienių įsipareigojimų, kasmet vykdoma akcija „Gerumas mus vienija“. Per ją išdalinama maisto produktų bei rūbų daugiau nei dviem šimtam žmonių.

„O kur dar Europos Sąjungos parama? Juk ją taip pat dalija karitietės – per 7 tonas produktų moterys turi savo rankomis išskirstyti!“ – didžiuojasi Caritas aktyvu ponia Malenija.

Pridursiu, jog mūsų žurnalas daugelį neįgalių kėdainiškių pasiekia taip pat per karitiečių rankas – „Bičiulį“ jos neša neįgaliesiems ir ligoniams, lankydamos juos namuose.

Laura CARIŪTĖ