„Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“

(Lk 20,39)

Gausus būrys Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos sutvirtinamųjų ypatingai laukė šeštadienio ryto, kuomet visi drauge, kartu juos lydinčia ir jaunyste trykštančia komanda, leidosi į Šventosios Dvasios ALFA savaitgalinę kelionę.

Jaunuoliai pasidaliję į septynias Šventosios Dvasios dovanomis pasivadinusias grupeles,  kartu su jos lydinčia savanorių komanda, kelionės metu šlovino Viešpatį giesmėmis, bendravo vieni su kitais pagal „Esi vertas daugiau“ klausimus atviriems pokalbiams ir džiaugsmingai pasitiko apsnigtą Vilnių praeidami per Gailestingumo vartus ir įsiliedami dėkoti Viešpačiui Šv. Mišiose. Viešpats jose tikrai nustebino,- atvesdamas į Šventąsias Mišias ir mūsų krašto jaunus žmones, su kuriais norėjome susitikti, bet jie to net nežinojo... Pamatėme besimeldžiančius parapijiečius, kuriems net prasitarti nedrįsome, kad keliaujame į Aušros vartų atlaidus, kad tik jiems neskaudėtų širdies, kad šį kartą negalime jų kartu vežtis...

Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros vartų atlaiduose savo maldas atidavėme į Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos rankas, kuri yra ir  Gailestingumo vartai pas Viešpatį.

Euharistijos šventimui vadovavęs arkivyskupas Lionginas Virbalas gyvu homilijos žodžiu stiprino, kad Marija nori mums padėti suprasti, koks yra tikrasis Dieviškasis Gailestingumas ir moko jį priimti. Arkivyskupas sakė, kad kiekviena motina turi tą ypatingą gailestingumą kito kančiai, skausmui. Ji turi atjautą, užuojautą... neveltui Popiežius Pranciškus sako, kad Bažnyčioje labai reikia to moteriško širdies įnašo, jautrumo, švelnumo jų buvimo ne tik meldžiantis, bet ir ten kur priimami sprendimai, kur žvelgiama į Bažnyčios ateitį. Visuose Marijos apsireiškimuose atsiskleidžia Marijos užuojauta žmonijai, žmonėms, ypatingai sužeistiems, kuriems reikia pagalbos, paramos ir Dievo Gailestingumo mūsų laikais. Mes ir šiandien širdyje girdime tuos Evangelijoje Jėzaus ištartus žodžius: ,,Štai tavo motina“. Žvelk į ją. Kreipkis į ją. Mes tikintieji turime Motiną. Mes turime Gailestingumo Motiną. Mes turime sunkumuose galimybę į ją vaikiška, pasitikinčia širdimi atsiremti. Evangelijoje mes matome Motiną stovinčią po savo Sūnaus kryžiumi. Natūraliai būtent jai reikia užuojautos... Kiekvienas nešame savo kryžių. Kiekvienas esame prie savo kažkokio sunkumų kalno. Marijos ir Jėzaus skausmas mus moko savo skausmus, žaizdas laikyti ne prakeiksmu, ne skriauda, ne nuostoliu, bet žvelgti kaip į jautrumo, gailestingumo mokyklą.

Arkivyskupas kvietė atpažinti savo širdies kančią ir padaryti ją savo tarnystės atspirties tašku, kad galėtume eiti pas kitą. Patys jaučiame tokį pat skausmą, kurį kitas jaučia, kuriam norime padėti... Mes neiname į pasaulį kaip teisuoliai. Tik tuomet, kai einame kaip sužeisti žmonės, galime būti arti kitų.

Marija su didžiuliu skausmu yra mūsų Gailestingoji Motina. Ji moko mus sunkumų valandomis nesusigūžti, neužsidaryti, bet eiti pas kitus... Kiekvienas turime nešti savo sunkumus. Bet galime būti ir sužeistais gydytojais kitiems...

Pasistiprinę Eucharistija, kartu su iš Kėdainių krašto kilusia ir Vilniuje besidarbuojančia keturių vaikų mama, Katalikų tikybos mokytoja Jovita Barisevičiene, iškeliavome į Bernardinų bažnyčią. Šv. Pranciškaus auditorijoje Jovita kartu su savo vyru veda paskaitas sužadėtiniams, besirengiantiems santuokai. Tad šį kartą jį sutvirtinamiesiems liudijo tik apie savo tikėjimo kelionę. Pavasariop planuojamas Lytiškumo seminaras mūsų parapijos sutvirtinamiesiems vyks ne tik su Jovita, bet ir su jos vyru Andriumi, uoliai ir nuoširdžiai besidarbuojančiais Bažnyčioje.

Šis Šventosios Dvasios ALFA savaitgalis mūsų parapijos sutvirtinamiesiems ypatingas. Galėjome įsilieti į Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro organizuotą Pasaulinių jaunimo dienų renginį. Visa komanda šeimininkams dėkoja už stebinantį svetingumą, atskirai paruoštą salę ir net trijų klierikų patarnavimą grupelių pasidalinimams...

Džiaugiamės galėję Viešpatį šlovinti drauge su ICHTUS grupe.

Visiems renginio dalyviams iki širdies gelmių įsirėžė svečio iš Londono Johno Pridmoreʼo liudijimas, kuriame girdėjome ir Lietuvišką jo pasisveikinimą: ,,Labutis!“

Johnas yra aplankęs 56-ias pasaulio valstybes ir pirmą kartą svečiavosi Lietuvoje. Jis meldė Viešpatį Jėzų, kad mes save regėtume taip, kaip Jėzus mus mato. Be jokio teisimo ir jokio pasmerkimo sau. Prašė Mariją, kad ji nuvestų į savo Sūnaus širdį, kurioje mes surastume meilę, kurios mums taip trūksta.

Johnas vaikystėje nežinojo ką reiškia būti šventuoju. 10-ties metų namuose išgirdo žinią, kad tenka jam rinktis su kuriuo tėvų gyventi, kai jiedu skyrėsi. Johnas širdyje apsisprendė, kad gyvenime daugiau nieko nebemylės. Mama buvo ištikta nervų krizės ir buvo paguldyta į psichiatrinę kliniką. Tėtė sukūrė antrą šeimą. Jo pamotė manė, kad geriausias būdas auklėti vaikus,- kiekvieną dieną juos stipriai mušti. 13-os metų Johnas pradėjo vogti, nes labai troško, kad kas nors pastebėtų tą didžiulį skausmą, kurį jautė. Tėtė buvo policininkas ir prisidėjo prie jo mušimo. 15-os metų Johnas buvo uždarytas į kalėjimą. Vieninteliai jo įgūdžiai buvo kaip vogti, tad 19-os metų vėl papuolė į kalėjimą. Visą tą prievartą, kurią patyrė kaip vaikas, kalėjime transformavo į didžiulį pyktį, agresiją, įsiveldavo į muštynes. Tuomet buvo uždarytas į vienutę. Nekentė savęs ir buvau pasiruošęs atimti sau net gyvybę. Išėjęs iš vienutės pradėjo dirbti Londono naktiniuose klubuose kaip apsaugininkas. Susipažino su keletu vaikinų, kurie viską turėjo gyvenime: geriausias mašinas ir geriausias merginas. Jie turėjo pagarbą ir galią klube. Johnas troško tos galios, tad tapo tų vaikinų partneriu. Minėti žmonės vykdė organizuotus nusikaltimus Londone: vykdė kriminalinius nusikaltimus, prekiavo narkotikais... Iš namų Johnas išeidavo tik su šaunamu ginklu. Dabar jis kasdien keliauja su rožiniu, kuris yra daug galingesnis ginklas. Pamažu gavo viską, kas pasaulio žmogų daro laimingu. Tai prabangus milžiniškas butas, sportinis automobilis, uždirbama tiek pinigų, kad net nesugebėdavo jų išleisti, bet viduje jautė didžiulę tuštumą, kurią gali užpildyti tik pats Jėzus Kristus. Tad tuštuma buvo bandoma užpildyti tuo, ką siūlo pasaulis: vartojo kokainą, gėrė, vartojo visus įmanomus narkotikus, pabusdavo lovoje su moterimis, kurių  net vardų nežinojo ... ir ta tuštuma viduje vis augo. Viduje buvo labai išsigandęs, kad bus atmestas toks koks iš tiesų yra. Tad Johnas jausmais su niekuo nesidalino. Vos neužmušė žmogaus, bet jautėsi pats toks negyvas, kad nieko nereiškė ta situacija, nors anksčiau rūpėdavo ir padėti žmonėms. Visus nuteikinėjo prieš save. Ištiktas jausmo, tarsi sunkvežimis ant krūtinės būtų užvažiavęs suprato, kad tai širdies priepuolis ir turėtų vietoje mirti... Tačiau išgyveno patirtį, tarsi Jėzus pasakotų pačius baisiausius dalykus, kuriuos yra padaręs gyvenime. Buvo traukiamas nuo viso to kas yra gera, kad yra meilė - į pragaro prarają. Balsu surikęs prašė antros progos. Ne todėl,  kad būtų gaila ką padarė, bet todėl, kad nenorėjo keliauti į pragarą. Tuo metu pajuto, kad jį tarsi pakėlė. Ir tuomet ištarė savo pirmą maldą gyvenime. „Viešpatie, aš ką dariau iki šiol tai buvo, kad ėmiau iš kitų, o dabar noriu duoti“. Tuomet pajuto, kad pati tyriausia meilė liejasi į jo širdį. Iki to momento buvo įsitikinęs, kad yra gyvenime bevertis. Tą akimirką suprato, kad Dievas asmeniškai jį myli. Vienintelis tikintis žmogus, kurį pažinojo iki tol, buvo jo mama. Kai nuėjo jos aplankyti ir papasakojau, kas nutiko, ji pasakė, kad meldėsi už jį kiekvieną dieną. Ir prieš devynias dienas iki to įvykio, ji pradėjo maldą prašydama neįmanomų dalykų šv. Judui Tadui. Tai buvo paskutinė devintoji Johno mamos maldos diena, kai jis išgirdo Dievo balsą, kalbantį tiesiai į širdį. Johno patėvis padovanojo jam pirmąjį Šv. Raštą. Kai atvėrė rado pasakojimą apie paklydėlį sūnų. Johnas suprato, kad tai skirta jam. Vėliau sutiko kunigą, kuris papasakojo apie rekolekcijas. Ten nuvykęs rado džiaugsmingus jaunuolius. Per mokymą buvo kvietimas atiduoti Jėzui sužeistą širdį. Kiekviena nuodėmė yra tarsi žaizda mūsų širdyje. Johnas žvelgė į nukryžiuotąjį ir suprato, kad Jėzus mirė asmeniškai už jį ir pravirko. Verkė pirmą kartą nuo to laiko, kai jam buvo dešimt metų. Tuomet išgirdo tylų kvietimą nueiti išpažinties. Johnui buvo 27 metai ir buvau sulaužęs visus 10 Dievo įsakymus. Yra tik vienas asmuo, kuris nenori, kad žmogus nueitų išpažinties. Johno išpažintis truko apie valandą. Gavęs išrišimą Johnas pamatė verkiantį kunigą. Kunigas neteisė, nesmerkė, jis padovanojo Jėzų. Nuodėmė Johną buvo pražudžiusi, o išpažintis grąžino į gyvenimą. Kaip man asmeniškai susitikti Jėzų?- dažnai girdime. Vienas iš būdų - prieiti išpažinties. Norėjosi šokti Johnui po išpažinties, koks jis buvo laisvas. Jautėsi lyg 30 tonų nuodėmių būtų numetęs. Su kunigu tapo gerais draugais. Grįžęs į Niujorką, pradėjo dirbti su broliais pranciškonais ir sutiko Motiną Teresę, kuri išmokė kaip mylėti save ir kitus. Motina Teresė nejautė jokios baimės. Nes gryna meilė sudegina, bet kokias baimes. Johnas būdamas mokinys negalėjo nei rašyti nei skaityti. Jį laikė kvailu, nes turėjau disleksiją. Kai atvėrė Johnas širdį Dievui, parašiau keturias knygas, kurių dvi tapo bestseleriais. Viena jų yra tarptautinis bestseleris išverstas į 10 kalbų. Johnas viliasi,  kad knyga bus išversta ir į  lietuvių kalbą.

Nuo tada, kai jis atidavė širdį Jėzui, kalbėjo daugiau nei trims milijonams žmonių iš įvairių pasaulio kraštų, iki tol negalėjęs kalbėti viešai. Dalyvaujant popiežiui Benediktui, kalbėjo Sidnėjuje keliems milijonams jaunuolių.

Kuo labiau atversime savo širdis Dievui, tuo gražesniais tapsime ir pakeisime šį pasaulį. Dievas pažįsta mūsų dovanas. Jis žino kas gali padaryti mus laimingais. Jis žino, kokia tobula yra profesija skirta jums,-sakė Johnas.  Jis žino ar jūsų sutuoktinis atves jus arčiau to grožio ir meilės kuri įkūnija meilę. Kad ir kokį Dievas planą yra paruošęs mums, jį sutrukdyti gali tik neišpažintos nuodėmės. Taip pat, jei širdyje nešiojamės neatleidimą sau ar kitiems. Johnui sunkiausiai buvo atleisti savo pamotei, kuri buvo jam labai žiauri. Johnas pradėjo melstis ir prašyti, kad Dievas ją palaimintų ir užtikrintų vieta pragare. Po dviejų mėnesių troško, kad ji jau keliautų į dangų. Sužinojo, kad jo pamotė pasikrikštijo ir tapo katalike. Ji nuėjo pirmosios išpažinties ir dabar kasdien eina Komunijos. Johnas eina kasdien į Šv. Mišias, nes trokšta būti šventu.

Johnui per išpažintį kunigas liepė kalbėti rožinį. Tai daro jis daugiau nei 29-ius metus.

Johnas meldė, kad ne tik susirinkę į šį vakarą taptume šventais, bet kad atvestume tūkstančius sielų pas Viešpatį.

Johno palinkėjimas buvo visiems degti skaisčia liepsna nuo Jėzaus meilės ir niekada nebijoti. Tamsa šviesos niekada nenugalės. O mes ir esame ta šviesa,-sakė jis.

Toliau jaunimas buvo pakviestas į salę pasidalinimui grupelėse. Vėliau laukė šlovinimas, dvasiniai pokalbiai ir išpažintys; užtarimo malda, kuri daugeliui sutvirtinamųjų buvo išgyventa pirmą kartą...

Pačios nuoširdžiausios padėkos iš jaunų širdžių liejasi Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos klebonui ir juos lydinčiai komandai už buvimą tuo gyvu Jėzaus meilės ir šviesos nešėjų pavyzdį, nuoširdų rūpestį, paramą ir maldas.

Už Šventosios Dvasios ALFA savaitgaliui skirtą 50-ties vietų autobusą dėkojame Kėdainių rajono savivaldybei.

Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos  informacija

Nuotraukos Vikos Makaveckienės