Vos prieš kelias dienas sulaukėme pirmojo sniego. Atėjo žiemos laikotarpis, o jame atvėrė duris liturginių metų ratas.

Pirmąjį gruodžio sekmadienį klebonas Artūras Stanevičius aukojo pirmosios Advento savaitės Šventąsias Mišias. Į bažnyčią parapijiečiai kaip ir kasmet atsinešė Advento vainikus. Du mediniai stendai buvo pilnutėliai Advento vainikų, kurie skyrėsi savo menine išraiška, spalvomis ir įvairove. Labai nedaug parodoje buvo pirktinių vainikų. Daugiausia vainikai buvo pačių pasigaminti ir tuo įdomūs. Parodoje savo pagamintus Advento vainikus eksponavo katechezės vaikai, parapijos mokyklų mokiniai ir pavieniai tikintieji.

Klebonas Artūras Stanevičius pašventino Advento vainikus. Savo pamoksle klebonas apibūdino adventinį laikotarpį -  tą šventą ir kilnų keturių savaičių laukimą Kristaus Atėjimo. Advento vainiką klebonas prilygino kalendoriui, kada kas savaitę uždegdami po naują žvakelę artėjame prie Šventų Kalėdų.

Prieš tos dienos katechezės pamokėlę paklausiau vaikų, ,,kokią pirmąją Advento žvakelę uždegsime?“ Ją jau paminėjo savo pamoksle klebonas. Pirmasis pakėlęs ranką atsakymui uždegė Pranašų žvakę. Tada paprašiau vaikų, kad jie pagalvotų apie savo pasiryžimus Advento laikotarpiu ir galės iš kankorėžių krūvelės paimti vieną kankorėžį ir pasakę savo gerą darbą ar pasiryžimą padėti jį prie Advento vainiko. Vaikai ėjo vienas po kito prie Advento vainiko ir sakydami garsiai, mintyse arba tyliai savo pasiryžimus dėjo kankorėžius rateliu aplink vainiką. Gražių, nuoširdžių tą valandėlę buvo išsakyta vaikų pasiryžimų: ,,padėsiu tėveliams“, ,,atleisiu seną nuoskaudą“, ,,atsiprašysiu draugo, kurį įskaudinau“, ,,neatsikalbinėsiu“, ,,nepamiršiu pasimelsti“, ,,būsiu atsakingesnis ir draugiškesnis“...

Tėveliai, kurie sekmadienį buvo drauge su savo vaikais katechezės pamokoje taip pat papildė Advento vainiką savo pasiryžimais.

Darželyje sulaukęs klausimo ,,už ką tu myli saulę?“ keturmetis Ąžuolas Domoninkas nepasimetė. Jis atsakė: ,,Aš saulę myliu už grožį“. Ką norėjo pasakyti berniukas? Jeigu saulė neatneštų ryto, nešviestų ir nešildytų, savo spinduliais neapglėbtų sužvarbusio, neaugintų duonos ar toks būtų Ąžuolo atsakymas. Tikriausiai ne.

Advento metu tie pasiryžimai mus ir veda būti gražiais savo gerais darbais ir savo širdies šiluma.

Tikiu, kad aplink Advento vainiką sudėti vaikų ir jų tėvelių pasiryžimai bus tarsi saulės dovana vienų kitiems.

Genė Sereikienė

                    Nuotraukos straipsnio autorės ir Vikos Makaveckienės