Lapkričio 5-ąją į Kėdainių šv. Jurgio bažnyčia rinkosi tremtiniai, jų giminės, šauliai, Marijos legiono maldininkės, Caritas moterys, parapijiečiai. Klebonas Artūras Stanevičius aukojo Šv. Mišias už tremtinius, politinius kalinius ir partizanus.

Po Šv. Mišių visi vykome į Kauno kapines, kur 1989 metais birželio 14-ąją buvo pastatytas kryžius „Tremtyje/ žuvusiems/ lietuviams/ atminti/ kėdainiečiai/ 1989 + VI+ 14“.

Kryžių, kuris pastatytas aukotojų lėšomis sukūrė skulptorius Vytautas Ulevičius. Prieš 27 metus labai geranoriškai aukas Tremtinių kryžiui pastatyti aukojo gamyklos, įmonės, organizacijos ir pavieniai asmenys. Kryžiaus pastatymu rūpinosi rajono „Tremtinio“ klubas, Povilas Aksomaitis ir Rimgaudas Rimošaitis.

Tremtinių kryžiaus restauracija inicijavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus vadovas Jonas Šleževičius. Jam padėjo Vytautas Valatka, Česlovas Markevičius, Česlovas Urbelis ir kiti.

Kėdainių miesto seniūnas Valentinas Tamulis parūpino kraną transportuojant kryžių, pagelbėjo kita reikalinga technika.

Klebonas Artūras Stanevičius aukojo Šv. Mišias už tremtinius, politinius kalinius ir partizanus, organizavo Tremtinių kryžiaus pašventino iškilmę. Įmonė „Laumetris“ pagamino metalinius sutvirtinimus mediniam kryžiui, kad ilgiau išsilaikytų.

Prie restauruoto Tremtinių kryžiaus istorine atmintimi dalijosi: Jonas Šleževičius, Henrikas Vaicekauskas, Ignas Meškauskas ir Irena Stanislauskienė, kuri perskaitė paskutinį Partizano žodį prieš sušaudant.

Klebonas Artūras Stanevičius pašventinęs restauruotą Tremtinių kryžių pakvietė Kėdainių krašto literatų sambūrio literatus paskaityti eilių. Eilėmis krašto poetai išreiškė meilę Tėvynei, pagarbą tremtiniams, atvertė istorijos lapus - tautos, giminės, artimųjų. Eiles skaitė: Zita Vozgirdienė, Janina Meškauskienė, Zita Civilkaitė ir šių eilučių autorė.

Klebonas tarp eilių skaitymo kvietė bažnyčios choristus ir visus susirinkusius prie Tremtinių kryžiaus sugiedoti Lietuvos himną. Skambėjo ne vien Lietuvos himnas, bet ir „Lietuva brangi“, „Marija, Marija...“, „Oi, neverk, motušėle...“

Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios adoruotojos Tremtinių kryžių apjuosė iš rudens žolynų nupintu vainiku.

Tremtis palietė daugelį lietuvių šeimų. Ištisomis šeimomis buvo tremiami Lietuvos piliečiai. Tautos tremties istorinė atmintis gyva. Ji kalba, liudija žmonių lūpomis, eilėraščio eilute, istorinėmis datomis.

Skaitydama aukotojų Tremtinių kryžiui sąrašą radau ir savo šešuro Juozo Sereikos pavardę.

Pagal anytos pasakojimus, jos išgyvenimus apie atiduotą tremčiai jaunystę, atplėštą nuo jos keturmetį sūnų, spėjusią nuo stalo pasiimti tik maldyną parašiau šias eiles:

***

Kartūninė suknelė

Gėlėta lyg pieva.

Po ja blaškos širdis.

Ilgas kelias į nežinią,

Skuba jaunystę

Išvežt traukinys.

Sodžiuje likusios

Žydinčios obelys

Savos ir tolimos...

Pats gegužės žydėjimo

Šurmulys...

Kilometrais atskirti

Mylintys ir mylimi...

Sūnus klaus:

-Kur mama?

Jam dar tik ketveri...

Nežinai ar begrįši,

Ar belauks tavęs kas,

Ar išliks atmintis...?

Svetimoje žemėje,

Po kedru bemiegė

Pirmoji tavo naktis.

Metų metais jauti šitą kelią,

Traukinio dundesį kasdieną

Atkartoja krūtinėj širdis.

Kartūninė suknelė išrašyta

Tėvynės pievų

Raštais margais.

Nublukins ją

Šiaurūs vėjai,

Nuplaus liūtis...

Kas tas gėles

Pakelėm išbarstytas

Surinks, suskaitys...

Ją pakeis

Pilkas drabužis kalinės.

Ilgas kelias į nežinią

Skuba jaunystę išvežt traukinys.

-Globoki, Marija, globoki!

Kartoja lūpos, šnabžda širdis.

                                                   Genė Sereikienė

Nuotraukos straipsnio autorės ir Genovaitės Matusevičienės