(Minint išėjimo anapilin Onos ir Juozo Sereikų 5 - metį)

Rugsėjo vidurio sekmadienį į Šv. Jurgio bažnyčią rinkosi partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai, šauliai, partizanų giminės ir artimieji.

Susirinko Marijos legiono maldininkės pasipuošę skiriamosiomis šios maldos grupės juostomis. Šv. Mišiose dalyvavo Gyvojo Rožyno maldininkės ir kiti parapijos tikintieji.

Klebonas Artūras Stanevičius aukojo iškilmingas Šv. Mišias už partizanus, tremtinius, politinius kalinius Juozą ir Oną Sereikas minint jų išėjimo anapilin 5 - metį.

Šv. Rašto skaitinius ir visuotinę maldą skaitė Loreta Zubrickienė ir šių eilučių autorė.

Visuotinė malda

Atliepdami „Išklausyk mus, Viešpatie“ meldėme

Viešpatie Dieve, saugok ir globok mūsų popiežių Pranciškų, suteikdamas Jam jėgų ir sveikatos apaštališkoje kelionėje lankant mūsų Tėvynę Lietuvą.

Viešpatie Dieve, apšviesk valstybių vadovus, kad jie saugotų taiką pasaulyje ir augančiai kartai netektų  patirti tų kančių, tremties, nelygios kovos, kalinimų, kurias patyrė Lietuvos dukros ir sūnūs kovose už Tėvynės laisvę.

Viešpatie Dieve, gausiomis malonėmis atlygink tiems tyliesiems kovotojams, kurie palaikė tremtinius moraliai. Maitino gelbėdami juos nuo bado ilgoje tremties kelionėje bei esant tremtyje. Nebijodami tuometinės valdžios, rizikuodami patys netekti darbo, būti nubausti nenusigręžė nuo tremtinių grįžus jiems į Tėvynę, bet suteikė pastogę, davė darbą.

Viešpatie, globok visus gyvus Lietuvos tremtinius ir jų šeimas, kad tautos istoriją, kurios dar daug neužrašyta knygose perduotų vieni kitiems, skelbtų, išsaugotų tautos didvyrių atmintį ir patys perimtų tą meilę Tėvynei, kokią turėjo jų protėviai.

Viešpatie Dieve, suteik amžiną ramybę Magdalenai ir Jonui Sereikoms užauginusiems gausią 10 vaikų šeimą, kurie visi patyrė tremties dalią. Apgaubk dangiškąja šviesa amžinybėje dabar esančius jų vaikus: Mykolą, Eleną, Bronę, Vincą, Alfonsą, Adolfą, Oną.

Viešpatie Dieve, Tavo veido šviesa ir artumu tesidžiaugia tremtiniai, politiniai kaliniai Juozas ir Ona Sereikos, kurie prieš 5 metus abu atgulė Surviliškio kapinėse. Tesaugo jų kūnus šventa Tėvynės žemė, kurią jie taip karštai mylėjo ir atidavė pačius gražiausius jaunystės metus kovai už jos laisvę.

Atnašos

Atnašas nešė Marijos legiono maldininkės Alma Vandalauskienė ir Vanda Končienė, Eleonora Turonienė ir Tomas Sereika, Kristina Župerkienė ir Adomas Ašmontas.

Gerasis Dieve, Tavo palaiminimui prie altoriaus atnešame tautinę juostą, kurią apjuosime partizano, tremtinio, politinio kalinio Juozo Sereikos ir jo žmonos tremtinės Onos Sereikienės paminklą.

Gerasis Dieve prie altoriaus atnešame žvakeles, kurias uždegsime Juozo ir Onos Sereikų amžino poilsio vietoje.

Šv. Mišių aukai atnešame Ostiją ir vyną. Mes atnašaujame šiuos žemiškus vaisius, dėkodami Viešpačiui už visas mums suteiktas malones ir už tautai duotus kovotojus už Lietuvos laisvę.

Bažnyčia puoselėja ir saugo ginusių tautos laivę atmintį 

Lietuvių tauta - kovotojų už laisvę tauta. Kėdainių šv. Jurgio bažnyčioje klebono Artūro Stanevičiaus iniciatyva atminties ir susikaupimo valandėlėmis, Šv. Mišiomis paminimos garbingos tautos istorinės datos.

Atmintis turi būti perduodama būsimoms kartoms. Dar ne viskas surašyta knygose. Didelę atminties dalį žmonės nešiojasi savyje. Tikriausiai nerasime giminės, kurios nebūtų palietę antrojo pasaulinio karo įvykiai: netektys, tremtis, kalinimai. Ypatingai jaunų žmonių, kurie būdami aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai stojo į nelygią kovą su okupantais.

Graži sąsaja. Prieš savaitę Šv. Jurgio bažnyčioje Klebonas Artūras Stanevičius aukojo Šv. Mišias už partizanus, tremtinius ir politinius kalinius, bažnyčioje buvo ir atminties valandėlė, o po savaitės visi vykome į Kauno Santaką susitikti su popiežiumi Pranciškumi.

Šventojo Tėvo išsakyti žodžiai apie „okupacijos įkarštį“, „Sibirą ir getus“ dar kartą visiems priminė, kad lietuvių tauta nuėjo nelengvą kovų kelią. Dievas budėjo virš mūsų, todėl išlikome.

,,Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras (plg. 2,10-20). Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai ką, tik ką perskaitėme. Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad nepaisant ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti, jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus (plg 4,2).“

(Iš 2018 09 23 popiežiaus Pranciškaus Santakos parke Homilijos).

Atsiminimų valandėlė

Vienas po kito išeina Lietuvos laisvės kovų dalyviai. Vieni palikę prisiminimų knygas apie savo kovų dėl Tėvynės laisvės kelią, kiti pluoštelį rašytų prisiminimų sąsiuviniuose ir didelę dalį savo išgyvenimų įrašę artimųjų, giminių ir draugų širdyse, dar kiti lieka nežinomi.

Po Šv. Mišių skambant kanklėms, kuriomis grojo Oksana Morozovaitė atvėrėme prisiminimų skrynelę.

Magdalenos ir Jono Sereikų šeimoje 10 vaikų (penkios mergaitės ir penki berniukai), dešimt hektarų žemės. Tėvas su sūnumis įsijungia į partizanų gretas. Visa 12 žmonių šeima patiria tremtį.

Jie išėjo sulaukę devyniasdešimtmečio: partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, Kėdainių krašto vaikai - Juozas ir Ona Sereikos, kurie visą jaunystės kelią ėjo kovos keliu. Besislapstančią Oną Sereikienę sugavo ir ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Jai buvo dvidešimt šešeri. Juozą sužeistą nelygioje partizaninėje kovoje suėmė ištrėmė ir įkalino. Susitikti judviem nebuvo jokios vilties, kaip ir sugrįžti į Tėvynę. Mažametis sūnus Andrius liko su močiute.

„Ant stalo gulėjo maldaknygė. Žinojau, kad ant aukšto yra šiek tiek maisto, bet jo pasiimti man neleido. Prašiau sesers, kad ką nors atneštų pavalgyti man visiškai nežinomai priverstinei kelionei. Sakiau, galėsi pasiimti paršelį, kuri auginu, bet sesuo išėjo ir negrįžo, nes bijojo, kad ir jos neišvežtų. Pasiėmiau ant stalo gulėjusią maldaknygę, kuri tremtyje man buvo, paguoda, draugė ir viltis. Sūnus Andrius Sereika būdamas ketverių pateko į trėmimų sąrašą, bet jis tą kartą buvo pas močiutę. Norėjau jį pasiimti su savimi, bet atėjusiems paimti stribams jo neatidavė močiutė“, - pasakojo Ona Sereikienė.

„Kelionėje neturėjau nei vandens, nei maisto. Šalia glaudėmės su Tylūnų šeima, kurie turėjo valgio ir vandens. Jie mane ir maitino visą kelionės laiką. Kartą Tylūno žmona sudraudė savo vyrą: „Ką mes valgysime, kad tu atiduodi kitiems“. Tylūnas paprieštaravo: „Aš neduosiu jaunai moteriai badu numirti. Kol pats turėsiu su ja dalinsiuosi...“. „Grįžusi iš tremties sutikdavau Tylūną ir visada pabučiuodavau jam ranką, o kada jis mirė visą laiką už jį meldžiausi,‘‘- būdama gyva dažnai apie tai kalbėjo mano anyta Ona Sereikienė.

Prisiminimais pasidalijo partizano Juozo Sereikos sesuo Emilija Sereikaitė. Ji papasakojo epizodą iš tremties apie nepakeliamą moteriai sunkų darbą: „Nelaikė mūsų žmonėmis, nežiūrėjo ar sergame, ar pavargę, sušalę ir alkani, kaip bepajėgdami turėjome pasirūpinti patys savimi.“

Andrius pasakojo, kad vaikystėje jam labai reikėjo tėčio ir mamos, todėl jis užsilipdavo ant namo stogo arba į medį ir žiūrėdamas į visas puses tikėjosi pamatyti sugrįžtančius tėvus. Jis net nesuvokė kiek kilometrų juos skiria.

Apie gražų giminės bendravimą, susitikus po tremties prisiminė partizano Juozo Sereikos pusbrolis VU dėstytojas Albertas Sereika: „Su Juozu ir Ona Sereikomis vieną kartą išsiruošėme į neįprastą kelionę, aplankyti visų žuvusių ir nukankintų Kėdainių krašto partizanų kapelių. Ten, ne vien datos granite, ten tautos istorija. Gali tankas sunaikinti tanką, beginklis žmogus gali būti bejėgis prieš ginklą, bet žmogaus valios, meilės Tėvynei, kuri įdėta jo širdyje išplėšti nepajėgė niekas“.

Prisiminimais dalijosi ir jauniausia partizano Juozo Sereikos sesuo, kuri buvo ištremta vos septynerių: „Buvau maža ir nedaug prisimenu. Kita aplinka ir kiti žmonės .Svarbiausia, kad mama buvo šalia. Mane labai sujaudino šiandieną šis gražus mūsų susibėgimas. Noriu padėkoti visiems čia atėjusiems. Ypatingai dėkoju šv. Jurgio bažnyčios klebonui Artūrui Stanevičiui už Šv. Mišias, kurias jis aukojo taip pat Oksanai ir Genei.

Tai buvo nedidelis pluoštelis prisiminimų papasakotų tą akimirką. Ignas Meškauskas yra rašęs prieš 5 metus, kad išėjo paskutinis Kėdainių krašto partizanas pasipriešinęs ginklu.

Juozas Sereika 2001 metais gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų ir savanorių medalį patvirtintą prezidento Valdo Adamkaus pasirašytu dekretu.

Kovų liudytoja ainiams liko ir kulka, kurią tremtyje chirurgai netikėtai suskaudus Juozui Sereikai nugarą operavo, išėmė kulką ir ją jam atidavė: „Žiūrėk, ką radome“. Kulka buvo likus po sužeidimo Skilvionių miške, kada partizanai buvo apsupti sovietų kariuomenės ir iš pasalų užpulti.

Ar atsimins jaunoji karta?

Tremtinių Onos ir Juozo Sereikų ainiui Ąžuolui Dominykui Mažeikai penkeri. Jis atėjo į šį pasaulį, tada, kai jie iš jo iškeliavo. Jų jam neteko pamatyti. Jis gimė rudenį, o jie išėjo pavasarį. Berniukui gera būti bažnyčioje. Jam čia viskas įdomu ir žegnotis jau bando savarankiškai. „Toje bažnyčioje tave krikštijome. Tave krikštijo šis klebonas“, - sakau Ąžuolui Dominykui. „Žinau, mane krikštijote, kaip buvau mažas“,- patvirtina berniukas.

Be abejo iš tos mažo vaiko šiandieninės patirties išliks nedidelė akimirka, blyksnis, bet jis užaugęs ne vieną tremties istoriją perskaitys. Įdomi bus ir „Aukštaitijos partizanų prisiminimų IV d“, kurioje ras savo protėvių papasakotus trumpus epizodus iš tremties.

Po kovų, tremties, tėvynės ilgesio troško ramybės

Žurnalistai, televizija, net kuriant dokumentinį filmą partizaninės kovos ir tremties tema kalbino šią šeimą, bet neturėdami jėgų vėl iš naujo atgaminti tuos išgyvenimus atsisakydavo pokalbių. Kartą anytos Onos Sereikienės paklausiau: „Kodėl, jūs šitaip, papasakokite.“ Ji man atsakė: „Nieko nebenorime tik šventos ramybės. Norime džiaugtis kiekviena mums Dievo duota gyvenimo diena. Panerti rankas į purią žemę, gėrėtis, kaip auga daržovės ir gėlės“.

Tremtinių anūkai Daina Podžeckienė ir Tomas Sereika nuvežė atnašautą tautinę juostą į Surviliškio kapines ir ja apjuosė savo senelių tremtinių Juozo ir Onos Sereikų paminklą.

Bažnyčios salėje susibėgome agapei. Čia kiekvienas dar turėjo neišsakytų minčių ir pojūčių, todėl pratęsėme bendravimą.

Genė Sereikienė

Nuotraukos straipsnio autorės ir Vytauto Karlos