į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Informacija » Naujienų archyvas
2021-04-25 Tituliniai Šv. kankinio Jurgio atlaidai

 ,,Aš – gerasis ganytojas:

aš pažįstu savąsias,

ir manosios pažįsta mane,

 kaip mane pažįsta Tėvas

ir aš pažįstu Tėvą.”

Jn 10.14-15

 

 

Tą šventinę dieną, 12 val. į Šventąsiasias Mišias susirinusiems maldininkams Kėdainių Šv. kankinio Jurgio parapijos klebonas kalbėjo: „Brangūs broliai ir seserys, šį ketvirtąjį Velykų sekmadienį vis dar savo sielose išgyvendami didį Kristaus prisikėlimo džiaugsmą ir žvelgdami į Viešpatį kaip mūsų gerąjį Ganytoją, kuris neša mus ant savo pečių į amžinąsias Dangaus ganyklas, tradiciškai esame raginami melsti pašaukimų į dvasinį luomą.

Šiandien pašaukimų ir visas mūsų maldas lydi šv. kankinio Jurgio užtarimas, nes švenčiame šiais metais pirmuosius ir pagrindinius, savo parapijos vardo, šv. kankinio Jurgio atlaidus.

Sveikinu Kėdainių Povilo Lukšio šaulių kuopą ir vadę Kristiną Župerkienę.

Sveikinu Jurgius ir Jurgitas.

Sveikinu parapijos svečius ir visus parapijiečius.

Šv. kankinys Jurgis, antrasis Lieuvos globėjas, karių, šaulių, ir žemdirbių globėjas.

Viduramžiais kryžių žygių dalyviai šv. Jurgį buvo pasirinkę savo globėju. Šv. kankinys Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju nuo visų ligų. Todėl šv. kankinys Jurgis, nuo seno būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei.

Šiandien taip pat minima pasaulinė gyvybės diena.

Šiose atlaidų Šv. Mišiose Atgaila nuskaistinę savo sielas, melskimės, kad mums niekada nepritrūktų drąsos, liudyti Kristų ginant gyvybę, nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties.

Melskime už mūsų žemdirbius, prašykime palaimos visiems mūsų darbams, ir melskimės už mūsų karius ir šaulius. Ypatingai už mūsų Kėdainių Povilo Lukšio šaulių kuopą.

Šv. kankinio Jurgio gyvenimo pavyzdžiu ir užtarimu tebūna mūsų kariai, laisvės ir tiesos gynėjais…”

 

 

Jurgis nuo senovės gerbiamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a.

Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Dioklecijano asmeninę gvardiją.

Šio imperatoriaus laikais prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę iš slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų – Persėjo, Indro, Zigfrido – legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito visuose Rytuose nuo Gruzijos iki Abisinijos.

Romoje jau VI a. Belizarijus Jurgio garbei pavadino San Sebastiano miesto vartus, o VII a. buvo pastatyta jo vardo bažnyčia – San Giorgio in Velabro. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos.

Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovės pagonių pavasarinę šventę. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai – jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai.

Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais, ypač su gyvulių išginimu į lauką. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų.

Taip pat tą dieną protėviai aukodavo apeiginę duoną. Paprastai ji būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius.

Apie Jurgines savo raštuose paliko žinių ir Simonas Daukantas. Gali dar pasitaikyti šalnų ar šlapdribų, tuomet sakoma: „Ko čia joji, kaip Jurgis ant keršo arklio?“ Tas keršumas – tai pavasario požymių ir žiemos aidų maišymasis. O jei ištiktų gili šalna, tai sakytume: „Jurgis atjojo ant širmo“.

Daržinėse ir šalinėse ūkininkams šiuo metu jau nebe daug pašaro būdavo likę, tad sakoma: „Ir šventas Jurgis ne su šieno vežimu atvažiuoja“ arba – „Šalinėse šventas Jurgis sėdi“. Tačiau gamta vis dėlto žingsnelis po žingsnelio juda šiltyn. Ir čia tinka priežodis: „Prieš šventą Jurgį žolės su replėmis iš žemės neištrauksi, o po šv. Jurgio – ir su plaktuku neprimuši“. Kokį rytmetį gali iškristi ir pirmoji rasa. Būdavo tikima jos stebuklinga, gaivinančia ir gydančia galia. Daina ragina: „Jurgi, paimk raktus, atrakinki žemę. Jurgi, išleisk žolelę, žolelę šilkinę, raselę meduotą“.

Per Jurgines reiktų ir rugių lauko pasižiūrėti; žiemkenčiai turėtų būti gerokai pasikėlę – tiek, kad jų želmenyse varna pasislėptų. Būta jaunimo papročio apeiti šventės dieną lauką ir su dainomis kelti rugelius.

Tačiau svarbiausias Jurginių rūpestis – su visomis senoviškomis apeigomis į pirmąją ganiavą išvesti gyvulius, šaltą žiemos metą ankštame tvarte kentėjusius. O apeigos – kad ganiavoje kokių bėdų neatsitiktų, vilkai, šie „šv. Jurgio kurtai“ nuostolių nepridarytų. Tam ant tvarto slenksčio būdavo dedamas pjūklas dantimis į viršų ir du svogūnų lukštais dažyti kiaušiniai – jurgučiai. Peržengs veršelis ar avelė plieno dantis, vilko dantys nebebaisūs. Užkliudys kojele – vilkui bus skirta, nieks neišsaugos. Šeimininkė, į kokią seną vyžą įdėjusi žarijų, užmeta ant jų verbos spygliukų ar šventintų Devintinių žolelių, šieno gniūžtelytę nuo Kūčių stalo ir pasmilko karvių snukius bei tešmenis: nesirgs, bus pieningos, gyvatė neįkirs. Piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius supildavo po slenksčiu – avys visada suras kelią namo.

Per Jurgines šiukštu judinti žemę, ir arkliai turi pailsėti. Bažnytkaimiuose, kur būdavo šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje nuo seno būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko. Kitados arkliais ir žirgais prekiauta aikštėje prie Halės turgaus; iš jos einanti gatvelė taip ir vadinta – Arklių. Vėliau pagrindine turgaviete tapo Lukiškių aikštė. Ten ir žirgų parodos būdavo rengiamos.

Iš to jomarko kaip aidas yra kilusios ir kai kurios šiandienos švenčių tradicijos. Net ir tokios, atrodytų, visai tolimos Jurginėms, kaip garsioji Vilniaus universiteto Fizikų diena FIDI, kurios kulminacija – pabaisos Dino Zauro kelionė miesto gatvėmis. Stepono Batoro universiteto studentai prieškariu labai panašią slibino Bazilisko pamėklę skandindavo Neryje, kai ją nugalėdavo šv. Jurgis. Tai darydavo per Jurgines nuo 1926 m., primindami dar ir seną Vilniaus legendą apie Bastėjos požemiuose gyvenusį siaubūną.

O kurioje kaimo bažnytėlėje nebus šv. Jurgio altoriaus? Juk šventasis – gyvulininkystės globėjas. XIX a. viduryje šiaurės rytų Lietuvoje buvo išlikęs paprotys atnešti prie šv. Jurgio altoriaus iš vaško išlietų gyvulių figūrėlių. Zakristijonas vėliau jas perliedavo į žvakes. Kaimo sodybų ir pakelių koplytėlėse dažnai gali pamatyti išdrožtą šv. Jurgio ant žirgo skulptūrėlę. Jis narsiai smeigia slibiną, gelbsti karalaitę, tačiau žvilgsnį yra nukreipęs į laukų tolumas. Ten jo rūpesčiai...

 

 

                                                       Kėdainių Šv. kankinio Jurgio parapijos informacija

Nuotraukos Vytauto Karlos