Šv. Agota buvo krikščionė, kuri net žiauriai kankinama neišdavė savo tikėjimo. Pasišventusi Kristui Šv. Agota ant galvos nešiojo Katanijos vyskupo jai uždėtą raudoną gobtuvą, kaip krikščionybei pasišventusios simbolį.

Katanijos miesto konsulas Kvincianas, kuris jai piršosi, bet buvo atstumtas uolią krikščionę apkaltino valstybinės religijos niekinimu. Agota buvo teisiama, bet krikščionybės neišsižadėjo.

Po didelių kankinimų mergina buvo sudeginta. Liko nesudegęs tik jos gobtuvas. Nekaltosios nužudymo  dieną Katanijoje  įvyko didelis žemės drebėjimas, o po metų išsiveržė Etnos ugnikalnis. Miestiečiai šaukėsi šventosios pagalbos. Atnešę velionės gobtuvą ir iškėlę jį prieš tekančią lavą meldėsi. Lava stebuklingai sustojo prie miesto vartų.

Nuo tada kankinė buvo pradėta laikyti šventąja Katanijos miesto globėja ir sergėtoja nuo ugnikalnių įsiveržimo. VI a. Romoje jos garbei buvo pastatyta bažnyčia.

Apžvelgęs kankinės krikščionišką gyvenimą savo pamoksle klebonas Artūras Stanevičius sakė, kad  Šv. Agota mums yra tvirtumo ir tyrumo pavyzdys.

Šv. Rašto skaitinius ir visuotinę maldą skaitė  Monika Vekrikaitė. Šv. Agotos liturgijoje buvo pašventinti duona ir vanduo. Šventoji Agota yra laikoma sergėtoja nuo gaisrų, žaibų, negandų, vagysčių, blogos akies, ligų  ir kitokių bėdų. Tikintieji Šv. Agotos duonos gabalėlį vežiojasi mašinose, turistai jos dedasi į kelioninius krepšius. Šventintu vandeniu apšlaksto trobesius, įvairius pastatus, kad juos apsaugotų nuo gaisrų. Tikima, kad kilus gaisrui žmonės Šv. Agotos duonos gabalėlį mesdavo į ugnį ir ugnis nurimdavo.

Po Šv. Mišių tikintieji, kurie neturėjo pašventinimui atsinešę duonos ir vandens galėjo parsinešti  iš bažnyčios.

                                                                 Genė Sereikienė

                      Nuotraukos straipsnio autorės