Liepos 28 dieną minėjome tremtinių palaikų pargabenimo iš Igarkos į Lietuvą (Kėdainių karinį aerodromą) ir jų perlaidojimo 30-metį.

Tą dieną buvo pilnos gatvės žmonių. Visi skubėjome į Kėdainių aerodromą. Neapsakomas jausmas. Grįžta į Tėvynę ištremti gyvi, o dabar parvežami cinkuotos skardos dėžėse. Tremtiniai, kurių didžiausia svajonė buvo sugrįžti į savo namus. Ji išsipildė šitaip. Tremtinių ilgesys pamatyti dar kartą savo namus, įkvėpti Tėvynės oro, apkabinti pirmą sutiktą sodietį, galiausiai atsiklaupus pabučiuoti Lietuvos žemę išliko jų rašytuose laiškuose.

Galingas karinio lėktuvo motoro ūžesys sudrebino orą, supurtė širdis. Iš lėktuvo vieną po kitos nešė ir Trispalvėmis užklojo dėžes, o jose žmonės – mūsų didvyriai tremtiniai. Jų 120. Suskambo Šv. Jurgio bažnyčios varpai.

Kunigai su maldininkais patraukė Kėdainių karinio aerodromo pusėn. Viskas pynėsi: raudos, maldos, giesmės ir tai kas dėjosi žmonių protuose, sąmonėje ir jausmuose. Gėlėmis ir berželiais apkaišytos mašinos išsivežė tremtinių palaikus į Lietuvos miestus, rajonus ir miestelius. Kad atgultų kiekvienas savo gimtojo kampelio žemėje.

Praėjo 30 metų. Atmintis gyva. Vėl klaupiamės maldai už Tremtinius, politinius kalinius gyvus ir esančius dangaus karalystėje, kurių palaikai buvo parvežti cinkuotos skardos dėžėse ir kuriuos glaudžia gimtoji žemė prašydami Dievo, kad tautos genocidas nebepasikartotų.

Kėdainių šv. Jurgio bažnyčioje Šv. Mišias už gyvus ir mirusius tremtinius, politinius kalinius aukojo klebonas Artūras Stanevičius. Klebonas pirmiausia prabilo į susirinkusius bažnyčioje:

„Brangūs broliai ir seserys, šiandien mes prisimename ir pagerbiame mūsų šventuosius kankinius, mūsų tremtinius, kurių žemiškieji palaikai kaip švenčiausios relikvijos prieš 30 metų grįžo į bundančią Lietuvą. Su jais grįžo ir mūsų atmintis. Tada vieną ranką padėję ant karsto, kitą prie širdies dėkojome Dievui už įvykusį stebuklą ir tikėdami mūsų kankinių dangiškuoju užtarimu meldėme teisingumo ir laisvės. Dangus atsivėrė palaimindamas mūsų Baltijos kelią, istorinę kovo 11 –ąją ir suteikdamas stiprybės visuose išmėginimuose. Šiandien vėl meldžiamės, kad neblėstų šis tikėjimas mūsų Tėvynėje.“

Tremtiniai ir šauliai iškilmingai į bažnyčią įnešė savo vėliavas ir pastatė prie altoriaus šalia Trispalvės.

Homilijoje klebonas kalbėjo apie maldą, jos galią, kuri teikė tremtiniams stiprybę išlikti. Priminė „Tėve mūsų maldą“, kurioje tiek daug prašymų: kasdienės duonos, nuodėmės išgydymo, gelbėti nuo pikto. Kas išlaikė tremtinių dvasią ir neleido jai palūžti?- klausė klebonas. „Okupantas atėmė viską, net Tėvynę, bet nesugebėjo atimti Dievo iš tremtinio širdies. Kiek daug jautrių pasakojimų apie pirmuosius žingsnius į tremtį, į nežinią... ir nepaprastą maldos galią, kada buvo šaukiama: „Už ką, Dieve!“ Čia pat einama išpažinties ir atgailojama. Tremtyje širdies šauksmas į Dievą sudėtas Adelės Dirsytės maldaknygėje, kuri pasklido po visą pasaulį. Neturėdami bažnyčių tremtiniai melsdavosi suėję draugėn ir pavieniai savo šaltuose bustuose ne vien sekmadieniais. Malda jiems tapo kasdiene. Neapsakoma laimė būdavo, kada slapta juos aplankydavo kunigas ir atlaikydavo Šv. Mišias. Jokie prižiūrėtojai tremtiniui negalėjo sutrukdyti būti žmogumi - Dievo vaiku nešančiu šviesą. Kančia ir malda nuskaistino tremtinius ir išlaikė viltį, kad Dievą mylintys sulauks teisingo atlygio. Šiandien mes gyvename laisvoje Tėvynėje ir dėkojame tremtiniams už jų tvirtybę siekiant laisvės. Dėkojame ir už gyvenimo ir kančios pavyzdį. Būdami šalia tremtinių mes visi galime jaustis tvirtesni ir atsakingesni, ypatingai, kada apima niūrios mintys, kad „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Tada mūsų garbingi tremtiniai atsako: „Tėvynė Lietuva – tai mes visi – dirbantys, kovojantys, vargstantys, sprendžiantys įvairias problemas, bet visada garbingi, teisingi, neprarandantys vilties ir su Viešpaties pagalba kuriantys jo dangišką karalystę. Dieve, laimink mūsų tremtinius ir suteik dangaus džiaugsmą mirusiems. Amen.“ (Iš klebono Artūro Stanevičiaus homilijos)

Visuotinę maldą kūrė ir perskaitė Irena Stanislauskienė:

Viešpatie, apšviesk savo išminties šviesa valstybės kūrėjus ir vadovus, apdovanok juos teisingų sprendimų ir atsakomybės dvasia, padėk jiems užtikrinti žmonėms taiką ir ramybę.

Iš širdies prašome Tave, gerasis Dieve, globok mūsų tautą, saugok mūsų vaikų ir vaikaičių sielų tyrumą, išmokyk mus visus meilės.

Viešpatie, neleisk, kad niekur niekada per amžius nebūtų žmogui atimta Tėvynė.

Viešpatie, priglausk ir paguosk savąja ramybe kiekvieną tremtinį, politinį kalinį ar kenčiantį persekiojimus.

Palaimink Dieve, visus mūsų brolius ir seseris, kurie nepabūgo sunkumų ir sugražino tremtinių palaikus gimtajai žemei.

Dieve, suteik stiprybės Sibire pasilikusiems lietuviams, stiprink jų patriotinius jausmus, kad jie nepamirštų savo gimtosios kalbos, savo kultūros.

Sustiprink, Viešpatie „Misiją Sibiras“ ekspedicijų dalyvių dvasią, suteik jiems jėgų ir ryžto šioje garbingoje misijoje tvarkant tremtinių kapavietes, atstatant begriūvančius ir atstatant naujus kryžius.

Gerasis Dieve, suteik dangaus džiaugsmą mirusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams.

Į prašymus atliepėme: Prašom Tave, Viešpatie.

Tremtiniai Viešpaties palaiminimui prie altoriaus atnešė lankstinukus iš tautos istorijos puslapių, gėles ir žvakelės, kurios buvo padėtos prie Tremtinio Kryžiaus ir ant mokytojos tremtinės Stasės Tadarauskaitės kapo.

Šventai Mišių aukai tremtiniai atnešė ostiją ir vyną. Šiuos žemiškus vaisius atnešė dėkodami Kūrėjui už dovanotą mūsų tautai laisvę ir už visas suteiktas gėrybes.

Tremtiniai nuolat keisdamiesi po 2 per visas Šv. Mišias išlaikė rankose išskleistą Trispalvę.

Klebonas Artūras Stanevičius sveikino dalyvavusius Šv. Mišiose: Kėdainių skyriaus tremtinių vadą Joną Šleževičių, Lietuvos Respublikos seimo narius - Lauryną Kasčiūną, Darių Kaminską, Arvydą Anušauską bei Andrių Kupčinską, Kėdainių rajono vicemerą Paulių Aukštikalnį, Povilo Lukšio kuopos vadę Kristiną Župerkienę, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkę Vaidevutę Margevičienę, Igarkos tremtinius, visus brangius ir garbingus svečius bei parapijiečius.

Po Šv. Mišių klebonas Artūras Stanevičius pašventino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rūpesčiu pagamintą Atminimo lentą, kuri  pritvirtintą prie bažnyčios sienos iš lauko pusės šalia pagrindinių bažnyčios durų. Joje yra įrašas: „ŠIOJE BAŽNYČIOJE 1989 M. LIEPOS 28 D BUVO AUKOJAMOS IŠKILMINGOS ŠVENTOS MIŠIOS 120 TREMTINIŲ PALAIKŲ GRAŽINIMO IŠ IGARKOS Į LIETUVĄ ATMINIMUI.“

Visi sugiedojome Tautinę giesmę. Igarkos tremtiniai sugiedojo Igarkos tremtinių himną... Igarkos tremtiniai dėvėjo skiriamąsias juostas.

Bažnyčioje daugelis domėjosi nuotraukų paroda „Tremtinių palaikų sugrįžimui į Lietuvą 30.“

Minėjimas po Šv. Mišių šv. Jurgio bažnyčioje persikėlė į Kėdainių daugiakultūrinį centrą, kuriame dalyvavo ir Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios klebonas Artūras Stanevičius. Daugiakultūriame vyko Atminties valanda tremtinių aukoms pagerbti ir atminti.

Igarkos tremtinių brolijos pirmininkė Aldona Krinickienė perskaitė Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos laišką skirtą Tremtinių palaikų sugrįžimo iš Igarkos į Lietuvą 30- mečiui. Jautri akimirka, kada į rankas akordeoną ima ir pradeda groti Igarkoje gimusi Kėdainių muzikos mokytoja Lilija Labeckienė. Atmintis žodyje ir muzikos akorduose. Minėjime dalyvavo ne vien Kėdainiečiai, bet tremtiniai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Ukmergės, Šiaulių.

Kilnu. Šv. Mišios ir atmintis maldoje. Bažnyčia yra ne vien gyvųjų. Maldoje susišaukiame. Kaip ir tada, kada atskyrė tremtinius nuo savųjų, bet artino juos ir jungė malda. Tremtiniai esantys Dievo karalystėje yra šventieji. Jie budi virš mūsų ir siunčia mums savo palaimą.

Genė Sereikienė

Nuotraukos Vikos Makaveckienės