Sausio 12 dieną (sekmadienį) pasitinkant Laisvės gynėjų dieną 12 val. klebonas Artūras Stanevičius aukojo Šv. Mišias už gyvus ir mirusius Lietuvos Laisvės gynėjus.

Prie altoriaus pastatytame stove buvo sudėliota keturiolika sausio 13 dieną prie TV bokšto žuvusiųjų Lietuvos Laisvės gynėjų portretų. Irena Stanislauskienė skaitė kiekvieno Lietuvos Laisvės gynėjo vardą ir pavardę trumpai atkartodama jų pasakytus tą dieną paskutinius žodžius, gebėjimą džiaugtis gyvenimu ir jį mylėti, artimųjų prisiminimus skaudžią netekties akimirką.

Prie kiekvieno portreto jaunimas, kuris ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui, atnešė ir pagarbiai pastatė degančias žvakes. Taip pat prie altoriaus buvo atneštos gėlės ir žvakelės, kurios po Šv. Mišių buvo nuneštos prie kėdainiečių Vytauto Koncevičiaus ir Alvydo Kanapinsko kapų.

Šv. Mišiose dalyvavo Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, šauliai, bažnyčios Caritas, Marijos legiono maldininkės ir kiti tikintieji.

Po Šv. Mišių klebonas Artūras Stanevičius sakė: „Prieš 29 metus mus vienijo Laisvės troškimas, giesmė, daina ir malda, po Lietuvos vėliava sugiedotas Lietuvos himnas. Sugiedokime jį ir dabar.“ Kęstutis Muga iškėlė Trispalvę ir visi drauge su bažnyčios Didžiuoju choru sugiedojome mums visiems brangią Tautišką giesmę - Lietuvos himną.

Šventoriuje jau degė Atminimo laužai. Čia savo prisiminimais bei įspūdžiais dalijosi Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, Irena Stanislauskienė, TS-LKD Kėdainių skyriaus pirmininkas Ignas Jankauskas ir kiti.

Lyg akimirka prabėgo beveik trys dešimtmečiai nuo skaudžių mūsų tautai įvykių. Laikas nusinešė žmones, bet prisiminimų tos dienos ištrinti nepajėgė. „Dirbome su Vytautu Koncevičiumi Jonavos mechaninės gamyklos Kėdainių ceche. Šalia buvo net mudviejų spintelės persirengimui. Susėdę ant palangės drauge pietaudavome. Jis tremtinys ir mano šeima tą patį išgyveno, todėl ne kartą su Vytautu kalbėjomės apie tremties kelią. Tą sausio dieną daugelis kėdainiečių važiavo prie televizijos bokšto autobusais. Drauge su bendradarbiais išvažiavo ir Vytautas. Kraupi žinia sukrėtė visus Lietuvos žmones: „Tankai prieš beginklius!“, „Žūsta žmonės!“ Ir mūsų gamyklos darbuotojus pasiekė žinia, kad du kėdainiečiai nukentėjo - Vytautą sužeidė, Alvydo Kanapinsko nebėra gyvo. Sužeistas Vytautas atsidūrė Vilniuje ligoninėje, bet neišgyveno, nes buvo sunkiai sužeistas.

„Į ligoninę Vilniuje parsivežti Vytauto palaikų vykome su Kėdainių ligoninės greitosios pagalbos mašina, kurią vairavo Romas Tamašauskas. Cecho viršininkas Vincas Rozenbergas drauge važiuoti siuntė mus tris gamyklos darbininkus tarp, kurių buvome ir mes su Alfonsu Karmazinu. Važiavome po darbo. Greit temo. Iš karto nepavyko rasti ligoninės, todėl teko klausti. Nuvykę radome viską paruoštą. Atidengtame karste pamatėme gulintį savo bendradarbį Vytautą Koncevičių, kurį iki greitosios pagalbos mašinos palydėjo ligoninės personalas. Buvome sukrėsti ne vien mes, bet ir medikai. Kada grįžome į Pelėdnagius prie Kultūros namų grįžtančiųjų jau laukė daugybė žmonių su gėlėmis ir žvakėmis rankose. Vytautas Koncevičius buvo pašarvotas Pelėdnagių kultūros namuose. Stovėjome garbės sargyboje. Šv. Mišios buvo aukojamos Šv. Jurgio bažnyčioje. Po Šv. Mišių daugybė žmonių lydėjo Vytautą Koncevičių į Kauno kapines. Didelę dalį gyvenimo atidavusį kovai už Lietuvos laisvę, atlaikiusį tremties sunkumus priglaudė sava žemė,“- pasakojo Andrius Sereika.

Ką mąsto dešimtmečiai? Labai įdomu išgirsti jų mintis. Prieš tikybos pamoką ketvirtokas  Dominykas netikėtai pasiūlė: „Pasimelskime už sausio 13-ąją.“ Už Lietuvos Laisvės kovotojus paantrinau jam. Ką tik šią datą paminėjome. Po maldos mokiniai pradėjo klausinėti manęs apie sausio įvykius. Papasakojau už ką kovojo beginkliai Lietuvos žmonės ir tai, kad juos vedė ir vienijo vienas bendras tikslas, meilė Tėvynei, tikėjimas, begalinė drąsa. Jų ginklai buvo daina ir malda. Niekas negalvojo, kad šaudys į beginklius žmones. Žuvo 14 Lietuvos Laisvės gynėjų ir dar šimtai sužeistų. Du kėdainiečiai paaukojo savo gyvybes. Atsakiusi į mokinių klausimus pati paklausiau ketvirtokų: „O jūs ar eitumėte ginti Lietuvos, jeigu reikėtų?″ Dominykas nedvejodamas atsakė: „Eičiau.“ Modestas pagalvojęs ištarė: „Eičiau ir aš, ir būčiau trečias kėdainietis.“ Vaikų atsakymai paliečia širdį.

Dvi širdys

Širdie, žmogaus, sugėrusi džiaugsmą

Ir skausmą,

Tu vėl kaip laikrodis plaki.

Veržies į laisvę, skaičiuoji laiką,

Todėl ne visada krūtinėje žmogaus telpi.

Širdie, lietuvio, kodėl sustojai,

Kada džiaugsmu degei ?

Kylant Lietuviškai Trispalvei

Tautinės giesmės posmas nutrūko tavy  ...

O tu, didi širdie mergaitės

Sumindžiota ir sutrypta...

Iš nuostabos netekus žado...

Svetimo bato į purvą įminta

Nespėjai net paklaust ,, Už ką?“

Dvi širdys tyli save Tėvynei atidavę -

Viena tą Laisvės rytą iš džiaugsmo

Netilpus savyje,

Kita Lietuvą užstojus savimi

Ir priešo mindoma nespėjusi paklaust

„Už ką?“

O kiek dar jų už laisvę paaukotų?

Ar galima nutildyt ir paniekint širdis,

Kurios Tėvynę myli?

Oškite medžiai, kalbėkite žmonės,

Šaukit, sakykit, ko tylit?

1992 m.

Genė Sereikienė

Eilės straipsnio autorės

Nuotraukos Vytauto Karlos ir Vikos Makaveckienės