Vasario 5 dieną 10 val. Šventosiose Mišiose parapijos klebonas Artūras Stanevičius meldėsi už parapiją prašant apsaugoti nuo gaisrų ir kitų nelaimių. Buvo šventinama šv. Agotos duona ir vanduo, kurie naudojami kaip sakramentalija sauganti nuo gaisro nelaimės, sielos ir kūno pavojų.

Vasario 5-ąją, šv. kankinės Agotos dieną, bažnyčioje paprastai susirenka daugiau žmonių negu kitais šiokiadieniais. Tradiciškai į Kėdainių Šv. kankinio Jurgio bažnyčią Kėdainių Profesinio rengimo centro bendruomenės atstovai pašventinimui atsineša pačių išsikeptą duoną, kuria grįžę dalijasi su visa bendruomene. Dalis parapijiečių taip pat ateidami į Šventąsias Mišias atsineša pačių išsikeptos ar nusipirktos duonos riekelių. Seniau kiekvienuose namuose kepama ir šiandien naminė duona nenustojo pagarbos. Vieniems ji tiesiog sveikesnė, kitiems primena vaikystę, kadaise buvusį skonį ir kvapą, kuris kažkuria prasme mus formavo. Viena neabejotinai tikra – jos reikia kiekvienam... Kai visa šeima susirenka prie švenčių stalo, visada apsižvalgo: „O kur duona?...“ Ir net kiek stebina, kad nepaisant patiekalų įvairovės, pastebima, kad jos trūksta, nes duona turi būti visada matoma ir po ranka... Dalijamės ja ne tik per Kūčių vakarienę (paminėtina, kad hebrajų kalboje „Betliejus“ reiškia „Duonos namai“), o paduodami ją vieni kitiems per įprastus susitikimus, simboliškai perduodame gėrį kitiems. Juk duona talpina savyje viską, kas geriausia.

Duona – maistas kūnui, pakylėtas iki sakralumo – yra neatsiejamas kasdienybės atributas, neatskiriamas nuo civilizacijos istorijos ir pažangos. Dievas ir žmogaus rankos sukūrė šį šedevrą, teikiantį gyvybę ir džiaugsmą. Katalikiškas pasaulis vasario 5-ąją mini Šv. Agotos liturginę šventę, o Lietuvoje minima dar ir Duonos diena.

Mažai ką žinome Apie Agotos gyvenimą. Kilusi ji iš Sicilijos miesto Katanijos. Tikriausiai apie 250-uosius metus buvo nukankinta dėl tikėjimo į Kristų. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Už tai susilaukė grasinimų ir galiausiai – persekiojimo. Įmesta į kalėjimą neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė. Taigi Agota tikrai buvo visai jauna.

Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje, Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, – kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos. Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Mergystė, kurią gynė Agota, bei jos kankinystė – didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus, saugantis kiekvieną žmonių bendruomenę nuo žemų aistrų ir nuodėmės gaisro.

Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk „kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671). Tai ir yra svarbiausia – kad pasitikėtume ne duona, ne kreida, žvakėmis ar dar kuo nors, bet geruoju Viešpačiu, į kurį kreiptis tie daiktai vienaip ar kitaip paskatina.