Lapkričio 2 dieną Vėlinės. Šiais metais turime laisvadienį, todėl jau iš pat ankstyvo ryto vieni skuba į ankstyvąsias rytmečio Šv. Mišias, kiti prie artimųjų kapų. Vienų išsiskyrimo žaizda jau užsitraukė, kitų dar tokia nesena ir atvira. Žmogiška yra gedėti ir liūdėti.

Širdis kartais negali susitaikyti ir nurimti tebejausdama tai kas įvyko. Į pagalbą ateina malda. Ne kartą teko girdėti ginčus „Ar reikia melstis už mirusiuosius? Kodėl?“ Kodėl šalia gėlių ir žvakių prie kapo mes atnešame ir širdies maldą? Šv. Rašte skaitome:

2 Mak 12 ⁴³Be to, jis, surinkęs iš savo kareivių du tūkstančius sidabrinių drachmų, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta atnaša už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. ⁴⁴Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. ⁴⁵Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. ⁴⁶Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės.

Šią Vėlinių dieną klebonas Artūras Stanevičius Šv. Mišių aukoje pakvietė maldai už mirusius, kad esantys skaistykloje gautų Dievo malonę ir patektų į dangų.

Stebino prieš Vėlines iš vienos šalies per televizorių rodomi vaizdai - žmonių plojimai ir džiugesys paskelbus eutanazijos laisvę. Šioje vietoje paminame Dievo valią - teisę į galimybę susirgus pasveikti, džiaugtis tuo mums duotu laiku ir gyventi tiek kiek Dievo mums skirta saulės patekėjimų. Dėkokime Dievui, kad mes savo šalyje dar esame nuo to apsaugoti.

Be galo daug šviesų tą dieną susiburia kalneliuose, prie kryžių. Išėjusiems brangiausia dovana - malda. Ir dar, kad susitikę artimieji prie amžino brangių žmonių poilsio vietos nusišypsotų vieni kitiems, kurie nutolę, ne dėl nuotolio ar laiko stokos, o dėl nepasidalijimo, ambicijų, nemeilės.

Įžiebsime tą pačią žvakės liepsną, kalbėsime tą pačią „Tėve mūsų“ maldą. Santaika ir meilė tarp artimųjų taip pat dovana. Ir tikiu, kad malda nebus vien monologas.

Genė Sereikienė

Nuotraukos Genovaitės Matusevičienės