„Šventasis Valentinai, globėjas tų, kurie myli, Tu, kuris įkūnijai gyvybės išaukštinimą ir skelbei Evangelijos siųsta ramybę, Tu, kurio dėka kankinystė priimta su meile egzistavo visomis jėgomis abejingumui, neapykantai ir mirčiai, išklausyk mūsų maldą: susiduriant su ašaromis ir dalijantis, leisk mums mylėti gailestingumą pasaulyje, kad būtumėm tarp ištikimų žmonių, liudijančių Dievo meilę. Tegul mus atgaivina meilė ir pasitikėjimas, kurie leis mums ištverti gyvenimo sunkumus. Prašome Tave užtarti pas Dievą, kuris yra visos meilės šaltinis ir visas grožis, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius.”

Visame pasaulyje žinoma šv. Valentino diena iškilmingai minima prie paties šventojo vyskupo ir kankinio kapo centrinės Italijos Umbrijos regiono Terni mieste.

Šv. Valentinas gimė Romoje apie 176 m. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jis buvo kunigas, paskui vyskupas dabartiniame Italijos Terni mieste, už keliasdešimties kilometrų į šiaurę nuo Romos. Buvo nukirsdintas Romoje, būdamas beveik šimto metų, 273-ųjų vasario 14 d. Jo palaikai buvo palaidoti vienose Romos katakombų, vėliau buvo perkelti į vieną Romos bažnyčią, o dar vėliau į Terni – miestą, kuriame jis vadovavo vietinei Bažnyčiai.

„Paskutiniosiomis Valentino gyvenimo savaitėmis įvyko nuostabus dalykas: matydamas, kad Valentinas buvo išsimokslinęs žmogus, kalėjimo prižiūrėtojas paklausė, ar jis nesutiktų mokyti jo dukrą Juliją, kuri buvo akla nuo pat gimimo. Julija buvo graži, aštraus proto mergina. Valentinas skaitė jai Romos istoriją, mokė aritmetikos ir kalbėjo apie Dievą. Ji matė pasaulį jo akimis, pasitikėjo jo išmintimi, tylioje šio vyro stiprybėje surasdama paguodą.

– Valentinai, ar Dievas tikrai išgirsta mūsų maldas? – vieną dieną paklausė Julija.

– Taip, mano vaike, Jis išgirsta kiekvieną maldą, – atsakė šis.

– Žinai, ko prašau Dievą kiekvieną vakarą? Kad praregėčiau. Aš labai norėčiau matyti viską, apie ką man kalbėjai…

– Dievas suteikia visa, kas mums yra gera, jei tik Juo tikime, – atsakė Valentinas.

– O, Valentinai, aš tikiu! – atsakė Julija, – aš tikiu! – Ir atsiklaupė, įsikibusi jo rankos. Abu jie tyliai meldėsi. Staiga kalėjimo celėje nušvito skaisti šviesa ir Julija džiaugsmingai sušuko:

– Valentinai, aš matau! Aš matau!

– Šlovė Viešpačiui! – sušuko Valentinas ir atsiklaupė šalia.

Savo mirties išvakarėse Valentinas Julijai parašė paskutinę žinutę, ragindamas ją išsaugoti prisirišimą prie Dievo. Žinutę pasirašė – „Tavo Valentinas”.

Kitą dieną prie vartų, kurie vėliau buvo pavadinti Švento Valentino vartais (Porta Valentini), jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Tai buvo 270 m. vasario 14 – oji.. Šioje vietoje Romoje dabar stovi bažnyčia. Pasakojama, kad Julija ant jo kapo pasodinusi migdolmedį, žydintį oranžinais žiedais. Šiandien migdolo medis tebelieka amžinai išliekančios meilės ir draugystės simboliu.”

Iki šiol kiekvieną vasario 14 – ąją, šv. Valentino dieną, dėmesio, meilės ir atsidavimo ženklais keičiamasi visame pasaulyje.

Per visą ilgą savo gyvenimą vyskupas Valentinas buvo jaunimo bičiulis ir patarėjas. Jaunimo pagarba vyskupui nepaliovė ir po jo mirties.

Istoriniai šaltiniai mini skirtingas šv. Valentino gyvenimo ir mirties datas, tad kai kas mano, kad galbūt buvo du tuo pačiu vardu vadinti šventieji kankiniai. Vis dėlto, dauguma tyrinėtojų yra įsitikinę, kad buvo tik vienas šv. Valentinas, o skirtingos datos – tai tik į šaltinius įsivėlę netikslumai. Tiesa, kartais minimas ir kitas, vėliau gyvenęs Valentinas. Šventasis šiuo vardu gyvenęs penktajame amžiuje Romos provincijoje Retijoje – dabartinėje Šveicarijoje. Jis laikomas epilepsija sergančių žmonių užtarėju.

Malda už meilę, prašant Šv. Valentino užtarimo

Šventoji Dvasia, ateik į mano širdį. Gyvasis Dieve, Savo šventa galia patrauk mano širdį į save. Pagelbėk man, suteik išminties, gailestingumo ir šventos baimės dovaną. Tegul Tavo meilė man bus šiluma ir šviesa, kad kievienas sunkumas man taptų lengvas. Šventasis mano Tėve ir mylimas mano Viešpatie, palaikyk mane kasdienei Tavo tarnystėj. Meilės Kristau! Suteik man Savo meilės. Amen.

Būk pasveikintas, vyskupe Valentinai, savo dieną,- sako Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos mokinukai ir anglų kalbos mokytojos Ramunė Mikštienė ir Ilmera Orlė. Ir su mumis visais dalinasi vaikučių meilės darbeliais. Mylėkime vieni kitus, ir branginkime. Meilė gyva ir tikra, kai ji juntama ir regima. Ji kalba visomis kalbomis... 

Kėdainių Šv. kankinio Jurgio parapijos informacija