Sekmadienį prieš Šv. Velykas krikščionys mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, švenčia atsidavimo Kristui, širdžių jam atvėrimo šventę. Kėdainiuose tikintieji tądien skubėjo į maldos namus, kuriuose buvo aukojamos Šventosios Mišios bei šventinamos verbos.

Aukojo Mišias

Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Artūras Stanevičius aukojo Viešpaties Kančios sekmadienio Šventąsias Mišias.

„Šiandien kartu su visa Bažnyčia pradedame švęsti tą Didžiąją Velykų Paslaptį. Šiandien Jėzus Kristus įžengė į savo miestą Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikels. Todėl eikime ir mes paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, kad malonės remiami gautume atlygį“, – susirinkusiesiems kalbėjo klebonas A. Stanevičius.

Šventino verbas

Į Bažnyčią sugužėję žmonės atvyko ne tuščiomis: vieni nešėsi žalią kadagio šakelę, kiti – spalvotas ant medinio kotelio pritvirtintas džiovintų gėlių, javų varpų, įvairiais žolynėliais puoštas verbas. Tikintieji dalyvavo Verbų sekmadienio procesijoje Kristaus karaliaus garbei. Klebonas A. Stanevičius rankose laikė iš kadagio suformuotą verbą. Procesijos metu giedojo bažnyčios choras.

Gili tradicija

Katalikų bažnyčia nuo IV amžiaus pradėjo švęsti Verbines. Verbinės švenčiamos paskutinį sekmadienį prieš Šv. Velykas.

Į Bažnyčią kasmet renkasi tikintieji nešini verbų šakelėmis, nes tikima, kad šventinta verba apsaugo namus nuo perkūno, pasėlius – nuo juos niokojančių ledų, graužikų ir kitokių kenkėjų.

Šventinta kadagio šakele šventoriuje tikintieji išplaka vieni kitus tikėdami, kad bus sveiki visus metus.

Prasidėjo Didžioji savaitė

Visos Didžiosios savaitės dienos įvardijamos Didžiosiomis, nes prisimenami didieji bažnyčios įvykiai. Tai ir stebuklai, kuriuos padarė Išganytojas, ir garsioji Paskutinė vakarienė, per kurią Judas išdavė Kristų, ir Kristaus nuteisimas, jo atvedimas į Golgotą ir nukryžiavimas, kurį tikintieji prisimena Didįjį penktadienį.

Didžiosios savaitės atsiradimas liturginiame kalendoriuje siejamas su pirmaisiais įrašais bažnytinėse knygose III-IV amžiuose, kur buvo raginama tikintiesiems susilaikyti nuo linksmybių, mėsos valgymo ir pan.

Ne tik bažnyčioje, bet ir namie buvo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti, nes nesiseks gyventi.

Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi beveik visiško pasninko.

Didysis ketvirtadienis – pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena, vadintas dar „Čystuoju ketvirtadieniu“. Šią dieną buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga.

Didysis penktadienis – susijęs su atgaila. Tai labiausiai sielvartinga krikščionių kalendoriaus diena, nes tai – Kristaus mirties ir palaidojimo diena. Dirbama mažiau, laikomasi tylos. Malkų kapoti, švarintis, tvarkytis jau negalima.

Didysis šeštadienis – taip pat atgailos diena. Iki pietų baigiama dirbti visi sunkesni darbai, iš bažnyčios parnešama ugnis, kartais šventintas vanduo, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės (bet nesisupama).

Pavakare visi išsimaudydavo pirtyje, įkurta šventinta ugnimi. Baigiasi Didžioji savaitė šeštadienio vidurnaktį, kai tikintieji sveikina vienas kitą džiugiai sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbdami, kad prasidėjo svarbiausia krikščionių šventė Velykos.

Straipsnis iš www.rinkosaikste.lt

Nuotraukos Vytauto Karlos