„Didžiuokitės jo šventuoju vardu, –

tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis!“

(Ps 105.3)

Vos mėnesiui praėjus nuo šv. Pranciškaus dienos, kada bažnyčioje buvo laiminami  naminiai gyvūnai, į Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčią rinkosi maldai Kėdainių krašto medžiotojų ir žvejų draugijos nariai ir jų artimieji, paminėti šv. Huberto dieną.

Parapijos klebonas nuoširdžiai sveikino Kėdainių krašto medžiotojus ir žvejus šv. Huberto – medžiotojų globėjo dieną, susirinkusius į šiuos Dievo namus padėkoti Dievui ir šv. Hubertui užtariant prašyti palaimos.

Labai gražiai prašydamas Šv. Mišių pasakė draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius, kad medžiotojas gamtoje turi atsakomybę už tai, kad nebūtų ligų ir nelaimių. Tačiau ne visada tai gali padaryti žmogus – medžiotojas.

Klebonas kvietė melsti dangaus palaimos ir Šventosios Dvasios šviesos visiems medžiotojams, žvejams ir artimiesiems. Kvietė pamelsti už visus besirūpinančius gamta. Kvietė pasimelsti ir už visus medžiotojus ir žvejus.

Klebonas taip pat sveikino medžiotojų draugą Kėdainių rajono savivaldybės Valentiną Tamulį.

Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo sūnus. Šv. Hubertas – VII ir VIII amžių sandūroje gyvenęs frankų šventasis, vyskupas. Jo atsivertimo istorija labai simboliškai tinka šių dienų požiūrio į medžioklę virsmu apibūdinti. Kaip pasakojama, būsimasis šventasis nuo pat jaunystės labai mėgo medžioklę. Tik su Dievo kūrinija jis elgėsi nepagarbiai ir nederamai – mėgo kraugeriškas, naikinančias medžiokles ir jas lydinčias puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą jaunuolis išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jis atsisakė titulo ir 7 metus gyveno atsiskyrėlio gyvenimą Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto. 1738 m. buvo įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo įteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III-ajam.

Homilijos metu Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos klebonas kalbėjo apie Gerąjį Ganytoją Jėzų, išėjusį ieškoti pasiklydusios avies. Kaskart taip pat Jėzus ieško ir mūsų. Kai mums reikia pagalbos, pats Jėzus bėga mūsų gelbėti. Dievas mumis labai rūpinasi.

Klebonas kvietė melsti už save, kad nuolatos gyventume atsivertimo Malone. Jis kvietė melsti už savo artimuosius ir visus žmones.

Visuotinėje maldoje buvo melsta Dievo, kuris pats yra Gėris, pagelbėti valdžios žmonėms rūpintis kūrinija ir visuotine žmonių gerove. Buvo melsta, kad žmonės būtų broliški visai kūrinijai. Melsta, kad gamtoje nebūtų ligų, kurios naikina gyvūniją. Melsta už medžiotojus, kad Dievas laimintų jų darbus nešant atsakomybę už gyvūniją. Melsta Dievo palaimos medžiotojams ir jų šeimoms. Melsta dangaus džiaugsmo mirusiems medžiotojams.

Po Šventųjų Mišių susirinkusius medžiotojus ir žvejus sveikino Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, kuris džiaugėsi pirmą kartą galėjęs dalyvauti Šv. Mišiose paminint šv. Hubertą, ir galėjęs jose skaityti Šv. Raštą. Džiaugėsi medžiotojų organizuojamomis šventėmis, jų nuostabiais patiekalais.

Kėdainių krašto medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius dėkojo parapijos klebonui už paaukotas Šv. Mišias, kuriose buvo ypatingai sujaudintas stiprinančių žodžių.

Parapijos klebonas pučiant ragui pakvietė išnešti vėliavas ir pakvietė į Parapijos namus pabendravimui prie arbatos. Parapijos namuose svečiams koncertavo Danguolė Barauskienė ir Albertas Ramanauskas. Organizuojant šventę parapijos klebonui talkino Gražina Ramanauskienė ir katechetė Genovaitė Matusevičienė.

Kėdainių Šv. Jurgio kankinio parapijos informacija

Nuotraukos Genovaitės Matusevičienės ir Gedimino Karlos