Kun. A. Stanevičius: Dievas mums kalba tyloje, jei būsime triukšme – jo neišgirsime. („Kėdainių mugės“ nuotr.)

Diena po dienos vis labiau artėja šv. Kalėdos, kai, gimus Dievo sūnui, pasaulį užlies šviesos ir džiugesio banga. Bet prieš tai turime išgyventi sielą nuraminantį ir sušildantį adventą – laikotarpį, kupiną gerų darbų, glaudesnio bendravimo su artimaisiais ir jaukaus laukimo…

Kalbėdamas apie šį ypatingą metą Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Artūras Stanevičius primena, kad adventas turi būti ne triukšmingas, o paženklintas rimties ir susikaupimo.

„Žiūrėkit, net ir pati gamta diktuoja ramybę – dienos trumpėja, tamsėja, nukrenta lapai, lauke šalta ir slidu, tad ir turėtume daugiau laiko praleisti ne kažkur bėgiodami, o namuose, būdami su savo šeima, pasišnekėdami, kaip mes gyvename, pamąstydami, kokia mūsų misija šioje žemėje, pasidžiaugdami, kad dar turime vienas kitą. Bet tai dažnai nubraukiama, nes visi bėga įžiebti eglučių, ieškoti dovanų, nenori žmonės kartu pabūti, atrodytų, bijo vieni kitų, bijo tylos, atsigręžimo į save… Linksmybės tęsiasi kiaurus metus, nei per adventą, nei per gavėnią nesusikaupiame. Manau, tai – didelis praradimas.

Kristus sakė: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis neduos vaisių“, todėl ir mes turime apmarinti savo žemiškuosius poreikius, padaryti kasdienybės „inventorizaciją“, kad galėtume atgimti ir naujomis akimis pažvelgti į pasaulį, pamatyti ŽMOGŲ kitame žmoguje, galbūt savo artimojo veide išvysti Dievo atvaizdą…

Dievas mus moko: „Mylėk savo artimą kaip patį save“, bet ar mes mylime save, ar norime mylėti kitus? Ar elgiamės su kitais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis?“, – prasidedant naujiems liturginiams metams susimąstyti kviečia kun. A. Stanevičius.

Tiesinkime kelius ir laukime ateinant

„Pagal bažnytinę tradiciją, pirmas dvi advento savaites yra kalbama apie būsimą pasaulio pabaigą, kada visi stosime prieš Dievo teismą ir turėsime atsiskaityti už tai, ką padarėme ar ko nepadarėme savo gyvenime. Dažnas galvoja, kad dar per anksti apie tai galvoti, bet mes nežinome dienos, nei valandos, kada bus tas metas, tad turime budėti, turime tiesinti kelius pasaulio valdovui, kad atėjęs jis rastų gyvą tikėjimą. Turime pasiruošti tam susitikimui, apsivalyti savo sielą, ateiti į bažnyčią, pasimelsti, atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, kad, atėjus Kalėdoms ir užgimus kūdikėliui Jėzui, galėtume padovanoti jam savo tyrą širdį.

Juk, kai einame į kieno nors gimtadienį, irgi nusiprausiame, apsirengiame gražiais rūbais, moterys ir ištaigingą šukuoseną pasidaro, dovanų paima… Dievo sūnui nereikia šio pasaulio blizgučių, jam reikia paprastos tikinčios širdies.

Su Viešpaties artumu yra lengviau įveikti visas problemas ir bėdas, jis pripildo sielas ramybės ir meilės, tai mus gydo, įkvepia, padrąsina“, – sako dvasininkas.

Išpažintis – druska nuo sugedimo

Kalbantis su kun. A. Stanevičiumi, įstrigo jo pasakymas, kad išpažintis yra krikščionių druska, sauganti žmones nuo sugedimo.

„Tikrai yra žmonių, kurie nuoširdžiai priima tą atgailos ir sutaikinimo sakramentą. Jie gauna Viešpaties palaiminimą ir tą palaimą iš bažnytėlės neša kitiems. Tai dvasinė šviesa, kuri yra nematoma, bet ji veikia pasaulį.

Suprantu, kad žmonės dirba, lekia, net ir savaitgaliais veža vaikus į būrelius, varžybas, olimpiadas, ir tik per Kūčias ar Kalėdas susiruošia į bažnyčią. Būtų prasminga į bažnyčią ateiti ir advento sekmadieniais, ir namuose skirti laiko maldai, kad galėtume kažką duoti sau pačiam, o tada ir su kitais bus kuo pasidalinti“, – gilinti tikėjimą kviečia kunigas, primindamas, kad kiekvieną advento penktadienį, kaip ir Kūčių dieną, reikėtų laikytis pasninko.

Darykime gerus darbus

Prieškalėdiniu laikotarpiu rengiama ne viena labdaros akcija, esame raginami atverti savo širdis gerumui ir ištiesti pagalbos ranką į nepavydėtinas situacijas patekusiems žmonėms. Tačiau dvasininkas akcentuoja, kad neužtenka kažkam paduoti makaronų pakelį ar paskambinus telefonu, paaukoti kelis eurus ir galvoti, kad jau padarei viską, ką galėjai.

„Per adventą prasminga aplankyti vargingiau gyvenančius žmones ir padovanoti jiems ne vien kažką materialaus, bet ir savo laiką. Žiūrėkit, kaip rodo per televiziją, kokiam vienišam senukui ne tiek svarbu ta sriubos lėkštė, kiek tas gyvas bendravimas su kitu žmogumi. Kaip jie nori, kad kas nors pas juos ateitų, pabūtų, palaikytų tą dvasinį ryšį.

Advento vainikas ne tik suteikia jaukumo namams, bet ir suburia šeimas bendrai maldai. (Carito nuotr.)

Kartą žurnale skaičiau tokią istoriją. Sėdėjo gatvėje elgeta. Žmonės praeidami įmesdavo jam kokį pinigėlį, o jis nė galvos nepakeldavo. Bet vienas žmogus priėjo, apkabino ir sako, brolau, neturiu šiandien ką tau paaukoti, bet linkiu tau stiprybės. Ir, žinote, tas elgeta pakėlė galvą, visas atgijo, nušvito, kad kažkas jį broliu pavadino. Kartais ir nieko neturint galima duoti daug daugiau…

Mes gal ne visada suvokiame, kaip yra svarbu žmogų aplankyti, jį paguosti, išklausyti, palaikyti morališkai. Kai pasidalini džiaugsmu, jis padvigubėja, o kai pasidalini vargu, jis perpus sumažėja. Tai štai koks turi būti adventas – su artimo meilės darbais. Juk ir apaštalas Paulius yra pasakęs: „Net jei išdalyčiau vargšams visą, ką turiu, jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės – nieko nelaimėčiau“, – sako Šv. Jurgio parapijos klebonas, tuo pačiu primindamas, kad labdara neturi būti vienadienė.

Apie dovanas ir eglučių puošimą

Jau nuo lapkričio vidurio parduotuvių vitrinos sumirga šventinėmis dekoracijomis, iš visur sklinda kalėdinė muzika, daug valandų prabėga šurmulyje, ieškant dovanų, visokių niekučių…

„Niekas nesako, reikia ir tų dovanėlių, ypač vaikams, reikia jų širdeles paglostyti, juk visi buvome vaikai ir laukėme, kad kas kokį žaidimą ar šokoladuką padovanotų. Bet šalia to reikia nepamiršti ir bendravimo. Kad tėvai ne 15 minučių per dieną praleistų su vaikais, o kur kas ilgiau, kad pamokytų, jog šeima yra vertybė, atrama gyvenime.

Kas iš to, kad anksti pasipuošiame eglutę, bėgam lekiam ir nebelieka laiko pabūti drauge? Kai kurios šeimos eglutę pagal tradiciją įžiebia tik Kūčių vakarą, namams papuošti nusipina advento vainiką ir kas savaitę įžiebdamos po žvakelę pamaldžiai laukia Kalėdų, tada tame laukime atsiranda turinys, tada ir tos šventės būna kitokios, o kai kam visas adventas tik triukšme, tik linksmybėse, ateina Kalėdos – žmonės pavargę, eglutės jau nudžiuvę…

Visiems linkiu atrasti tas tikrąsias vertybes, atsigręžti į save, savo artimuosius, gilinti tikėjimą ramumoje, susikaupime. Dievas mums kalba tyloje, jei būsime triukšme – jo neišgirsime“, – teigia kun. Artūras Stanevičius.

Straipsnis iš „Kėdainių mugės“