Rugpjūčio 15-ąją katalikiškasis pasaulis švenčia didžiulę iškilmę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventę, dar vadinamą Žoline. Ji Lietuvoje paskelbta nedarbo diena, nes taip buvo įsipareigota sudarius sutartį su Vatikanu. Nors kai kam tai tėra dar viena poilsio diena, tikintieji ją švenčia pamaldžiai – skuba į bažnyčią pasimelsti ir pasišventinti žolynų.

„Šiandien pagerbiame Švč. Dievo motiną, kuri yra mūsų visų globėja ir užtarėja. Visas katalikiškas ir provoslaviškasis pasaulis ją gerbia, ji yra ne kartą apsireiškusi įvairiose pasaulio vietose: Lurde, Fatimoje, Gvadalupėje Meksikoje, Medžiugorjė, pas mus, Šiluvoje ir daugybėje kitų vietovių.

Lietuvoje daug bažnyčių yra pavadinta jos garbei, daug skulptūrų pastatyta. Viena jų stovi ir mūsų bažnyčios šventoriuje, tokioje vietoje ant kalno, kur, regis, ji visą miestą laimina. Žmonės nuolatos meldžiasi prie šios skulptūros, prašydami Dievo Motinos pagalbos.

Kai kas gal ir nežino, kad mūsų bažnyčioje irgi yra stebuklingas Marijos paveikslas. Padėkos ženklan žmonės čia ir votus yra pakabinę, nes buvo išklausytos jų maldos. Tad eikite melstis prie šio paveikslo ir būsite apdovanoti Dievo malonėmis, kurias gauname ir per Marijos užtarimą.

Mergelė Marija yra tarsi aukso žiedas, primenantis mums ir apie laikinumą, ir apie Amžinybę. Mūsų kūnas yra toks trapus, pažeidžiamas ir kartais labai skausmingas.

Aišku, reikia pastebėti, kad šiais laikais žmonės pernelyg daug dėmesio skiria savo kūno tobulinimui, taip jį „išgražina“, kad po to net bjauru žiūrėti, tatuiruojasi, visur visokių metalų prisiveria, net liežuvį persipjauna, taip paniekindami Dievo kūrybą ir visai nesirūpina dvasiniu gyvenimu.

O Marija mums rodo priemones, kurios sugrąžina į Dievo parodytą kelią ir veda mus į Amžinąjį gyvenimą. Melskitės, kalbėkite Rožinį, skaitykite Bibliją, reguliariai atlikite išpažintį ir priimkite Šv. Komuniją, adoruokite – visa tai mums padeda atsinaujinti ir rasti bendrystę su Dievu.

Mes kiekvienas turime apsisiausti ta dieviška šviesa, liudyti gyvenimą ir visomis išgalėmis kovoti su piktąja dvasia, kuri sujaukia gyvenimus, suluošina likimus. Pažiūrėkite, kiek žmonių yra priklausomybėse, kiek serga depresija, žudosi. Kad taip nebūtų, reikalinga malda. Marija tebūna mūsų kelrodis į Jėzų, į Dievo karalystę“, – homilijoje kalbėjo Šv. Jurgio parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas, turintis ir egzorcisto patirties.

Stebino išmone kuriant Žolinės puokštes

Nors didieji Žolinės atlaidai vyksta Pivašiūnuose ir Krekenavoje, mūsų rajono bažnyčios šiandien irgi buvo pilnos žmonių. Visų rankose pačių surištos spalvingos puokštės iš darželių ir lauko gėlių, javų, vaistažolių, kai kas ir naujojo derliaus vaisių ar daržovių atsinešė, tam, kad visa tai būtų pašventinta.

Šv. Jurgio bažnyčioje ypač akį patraukė puokštė, kurią kartu su seneliu Kazimieru pagamino Kristupas ir Emilis.

„Į mūsų Žolinės puokštę, papuoštą Lietuvos ir Ukrainos vėliavėlėmis, surišti javai, gervuogių šakelės, medetkos, pomidorų kekės.

Taip sugalvojo mūsų senelis. Jis surado vėliavas, kai ką paėmė iš kaimynų, o javus bevažiuodamas pamatė, kad laukas dar nenukultas, tai nuskynė keletą javų, pagalvojo, kad gražiai puokštėje atrodys.

Beje, visada puokštėje būna ir pomidorų, nes jie seneliui patinka. Štai ir gavosi tokia išskirtinė puokštė, kitos panašios nesu matęs.

Žolinė mums yra šventė ir galima sakyti šeimos tradicija, nes kasmet tądien su seneliu ateiname į bažnyčią. Anksčiau ir mūsų sesuo dar būdavo kartu, bet šiemet ji negalėjo ateiti.

Šią pašventintą puokštę pasidėsime namuose, kur visi meldžiamės. Pomidorai ilgai neišbus, tai turbūt juos suvalgysime“, – šypteli kartu su broliu Emiliu man pozavęs Kristupas.

„Mano puokšėje daug visko sudėta. Čia ir šalavijas, ir kviečiai, pelūnas, sausagėlė, medetkos, bazilikai.

Kai kurias vaistažoles arbatai sunaudosiu, o kas liks sudžiovinsiu ir laikysiu iki kitų metų Žolinės. Ji man yra didelė šventė nuo pat jaunų dienų.

Anuomet ir vainikus pindavome, smagiai švęsdavome. Kasmet stengiamės kurioje nors bažnyčioje apsilankyti, buvome ir Pivašiūnuose, ir Krekenavoje, Šiluvoje.

Meldžiamės ir savoje bažnytėlėje prie Marijos altoriaus, priklaupiame, žvakutes uždegame, pasimeldžiame.

Gegužės mėnesį tai ir mojavose dalyvavome, taip jau mes įpratę pagerbti Dievo Motiną“, – pasakojo Vanda.

„Mes su vyru Gediminu Šv. Jurgio bažnyčioje net 40 metų giedojome chore. Ir dabar nepraleidžiame nei vieno sekmadienio. O šiandien juk didelė šventė, negalėjome neateiti.

Pamenu, nuo vaikystės taip – mama už rankos vesdavosi į bažnyčią, visa mūsų šeima buvo tikinti.

Į Žolinės puokštę surišau pelūną, medetkas ir pipirmėtes. Visa tai naudoju arbatoms, tai šiandien atsinešiau pašventinti, o grįžusi puokštelę pasimerksiu, vėliau sudžiovinsiu ir naudosiu arbatai“, – sakė Salomėja.

„Ši puokštė nepaprasta. Senoliai mane mokė, kad ji turi būti sudžiovinama ir laikoma garbingiausioje namų vietoje arba už kokio šventojo paveikslo padėta, kad saugotų namus nuo piktų dvasių, gaisro, nelaimių. Javų varpas ūkininkai laukuose išbarstydavo, kad derlius kitąmet geras būtų. Jei audra užkluptų, galima tuos sudžiovintus žolynus pasmilkyti, kad netrenktų žaibas, o jei susirgtų kas iš namiškių, padės džiovintų puokštės augalų arbata. Šiukštu, negalima Žolinės puokštės išmesti“, – primena Stefanija.

Vienija bendra malda

„Savoje parapijoje švenčiame visas ir tautines, ir religines šventes. Žolinės proga puošiame bažnyčią ir Marijos skulptūrą, stovinčią šventoriuje. Anksčiau tai ir didelius vainikus pindavome, bet dabar karštis išvargino žmones, vieni susirgo, kiti išvyko pailsėti, tai šiemet kukliau esame pasipuošę.

Po mišių parapijos bendruomenė susirinks į agapę, visi draugiškai kartu pabūsime.

Mariją mes nuolat minime savo maldose. Yra žmonių, kurie kasdien ateina į bažnyčią melstis. Turime 50-ies Gyvojo Rožinio kalbėtojų grupę, kurie jau daugybę metų pasiskirstę kalba atskiras Rožinio dalis ir taip jungiasi į bendrą maldos grandinę. Marijai padedant mūsų parapijoje „Caritas“ gyvuoja jau 36-us metus, daug gerų darbų esame nuveikę. Kaip padėką Marijai už jos globą, altoriuje prie Marijos paveikslo net esame savo votą pakabinę šalia kitų votų, kurie čia jau nuo seno kabėjo.

Linkiu visai Kėdainių bendruomenei dažniau melstis, kasdien dėkoti Dievui už gautas malones, kad Aukščiausiasis laimintų mūsų šeimas“, – linkėjo niekada nenuilstanti, ilgametė Šv. Jurgio parapijos „Carito“ vadovė Malenija Pivorienė.

Lina Pranckevičiūtė

Kėdainių mugė