Gruodžio šešioliktąją atsidarius Kėdainių rajono savivaldybės puslapio Naujienų skyrių net šiurpas nupurtė. Dar šiandien pasidžiaugėm, kad ten kur pernai mūsų mieste lankėsi dar daugelio nuostabai pas vaikus sovietinis Senis Šaltis, šiais metais jau vaikučius pasitinka Kalėdų Senelis.

Savivaldybės Naujienų skyriuje puikuojasi straipsnis apie Senį Kalėdą, kurį parašė  savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė. Straipsnis užbaigiamas sakiniu, kad neva ,,Etnologai sutaria, kad nei rusų Senis šaltis, nei lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusiję nei su šventuoju Mikalojumi nei su komerciniu Santa Klausu. Tiek rusų Senis Šaltis, tiek mūsų Kalėda yra autentiški folkloriniai personažai”.

Iškyla klausimas, - kokiu tikslu rašomi tokio pobūdžio straipsniai? Na, šiaip sąmoningas žmogus norėdamas, kad ir šiaip parašinėti apie kažką, dalinasi tuo kas jo  širdyje.

Mes pasitinkame Lietuvos tūkstantmetį, mes gyvename krikščioniškoje Lietuvoje, visa Europa Krikščioniška… mes laukiame Šventojo Tėvo... Vaikai laukia Kalėdų Senelio… Nenustebkime, kad tik minėto straipsnio dėka kitais metais kai kuriuos vaikus aplankys Senis Kalėda.... Kokias sėklas sėjame?.. Pasėta sėkla visada neša vaisius. Kartais net kelioms kartoms tokias piktžoles tenka naikinti.

O ir Santa Klausas tikrai ne komercinis. Amerikietiškasis ,,Santa Klaus” – personažas, šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, yra dažnai visiškai komercializuotas.

Įvairiose šalyse Kalėdų senelius atitinkantys personažai vadinami skirtingai:

• Šv. Mikalojus – įvairiose šalyse (Saint Nicholas);
• Santa Claus – angliškai kalbančiose tautose, ypač JAV, Lotynų Amerikoje, Japonijoje. Pavadinimas kilęs iš Šventojo Mikalojaus;
• Father Christmas – „Tėvas Kalėdas“ Jungtinėje Karalystėje
• Daidí na Nollag – „Kalėdų tėvelis“ Airijoje
• Kalėdų Senelis – lietuvių, ispanų (Papá Noel), prancūzų (Père Noël) tautose;
• Senis Šaltis – rusų (Ded Moroz) ir kitose tautose.
• Weinachtsmann – vokiškai;
• Joulupukki – (tiesioginis vertimas – Kalėdų ožys) – suomių tautoje. Šis personažas gyvena Laplandijoje, turi žmoną Joulumuori, važinėja elniais kinkytose rogėse.
• Julenissen – Kalėdų nykštukas – norvegų tautoje;
• Tomten – (irgi Jultomten) – (Kalėdų) Nykštukas– švedų tautoje;
• Julemanden – Kalėdų vyras – danų tautoje.

Gerasis Dieve, Tu vėl mums parodei kad esi labai arti, ir kad esame teisingame kelyje. Tad šv. Jurgio bažnyčioje pasitikome paskutinę Advento savaitę labai džiugiai.

Šeštadienį Parapijos namuose jaunimas susirinko į Šventąsias Mišias, po kurių Parapijos namuose žaidė Advento žaidimus ir mokėsi giedoti Kalėdų giesmes su mūsų bažnyčios vargonininke Aušra Giedriene. Aušros dėka susirinkusį parapijos jaunimą Julija Liaudanskaitė mokė, kaip pasigaminti namuose muilą, kurio gaminimas nėra toks greitas ir lengvas, kaip ir sielos švarinimo darbai apie kuriuos po mokymų aiškinomės su  susirinkusiu jaunimu. Jaunimas ruošiasi Kalėdas sutikti taip, kad jų siela neliktų alkana… Tai yra aiškinomės, kaip deramai paruošti savo širdis Kristaus gimimui, kaip atlikti gerą Išpažintį. Džiugu, kad kartu su mūsų jaunimu tame Kristaus laukime dalyvavo ir Sumos Didžiojo choro seniūnė Laimutė Grickevičienė ir ,,Ryto” progimnazijos mokytoja Ingrida Šelekienė.

Mūsų Bažnyčioje taip gražiai darbuojasi Šventoji Dvasia! Po muilo gamybos mokymo Julija pasakė, kad jai bemokant gimė naujas muilo receptas, kurį sutarėme pavadinti Advento muilu. Į jį sudėsime ir jo kūrimo istoriją.

Lietuva pirmauja pasaulyje pavydu. Tad Julija tą dieną visus sužavėjo nuoširdžiu gebėjimu dalintis savo žiniomis, muilo gaminimo profesiniais gebėjimais ir šiltu nuoširdžiu bendravimu. Ačiū Dievui, yra verslo žmonių kurie iriasi prieš srovę vadovaudomiesi  krikščioniškosiomis vertybėmis.

O kalbantis apie Sutaikinimo sakramentą paaiškėjo, kad Šviesiosios gimnazijos mokiniai aiškinasi būtent tą Biblijos vietą, kurioje minimas sūnaus palaidūno sugrįžimas ir tėvo gailestingumas (Lk 15,11-32). Būtent dabar aiškinasi per lietuvių literatūros pamokas.

Šventasis Mikalojus tikriausiai daugumai iš mūsų buvo pirmasis šventasis, apie kurį sužinojome iš mūsų senelių ar tėvų pasakojimų. Jau ankstyvoje vaikystėje apie jį girdėjome, kad jis atnešdavo mums dovanas! Bet iš tikrųjų iš vaikystės žinome tik legendas apie jį. O šiandien ar žinome, kas buvo iš tikrųjų šv. Mikalojus?

270. Licijoje, Patros apylinkėje (Graikija), gyveno turtinga sutuoktinių pora, kuri labai kentėjo, nes neturėjo vaikų. Abu sutuoktiniai meldė Dievą šios malonės ir buvo išklausyti. Mikalojus tapo dideliu geradariu ir gilaus tikėjimo žmogumi, uoliai atliekantis savo pareigas Dievui. Dar būdamas jaunas, išsiskirdavo ne tik dievobaimingumu, bet ir jautrumu artimo vargui. Po savo tėvų mirties noriai dalinosi su stokojančiais savo dideliu turtu. Pvz. padėjo ištekėti trims neturtingo bajoro dukroms, slapta davęs joms pinigų.

Būdamas jautrus žmonių vargui, jis noriai dalinosi turtais su stokojančiais, už savo dosnumą nelaukdamas padėkos. Stengėsi, kad jo gailestingumo darbai liktų paslaptyje. Dažnai slapta neturtingiems tėvams pamesdavo dovanų ir džiaugėsi žiūrėdamas, kaip džiaugiasi apdovanotieji. Norėdamas dar labiau priartėti prie Dievo, Mikalojus nusprendė, kad jam bus geriausia tarnauti už vienuolyno sienų.

Grįždamas iš kelionės į Šventąją Žemę, jis prisijungė prie Patraso vietovės vienuolių, tačiau netrukus vidinis balsas paragino jį grįžti į pasaulį. Jis paliko vienuolyną ir nukeliavo į didelį Myros miestą.

Kaip tik tuo metu Myros gyventojai gedėjo po vyskupo mirties. Sunku buvo išrinkti tinkamą įpėdinį. Vienam iš besitariančių bažnyčios hierarchų sapne Dievas paliepė išrinkti vyskupu žmogų, kuris ryte pirmas ateis į bažnyčią. Tuo žmogumi buvo niekam nežinomas Mikalojus. Kai kurie buvo nustebę, bet pagerbė Dievo valią. Pats Mikalojus, kai jam buvo viskas pasakyta, gynėsi ir nenorėjo priimti tokio aukšto posto, jis jautėsi nepajėgus atlikti vyskupo pareigas. Po ilgų įkalbinėjimų visgi sutiko, pripažindamas, kad tai vyksta iš Dievo valios.

Vyskupo tarnystę Mikalojus vykdė pasiaukojančiai ir su dideliu atsidavimu. Dievo žodį nešė ne tik krikščionių bendrijos nariams, bet stengėsi jį skleisti ir tarp pagonių. Kaip tik tuo metu prasidėjo krikščionių persekiojimas. Kelis metus praleidęs kalėjime, Mikalojus išėjo į laisvę. Mirė, sulaukęs 70 metų. Tiksliai nežinome, kada jis mirė: tarp 345 ir 352 metų. Tradicija tiksliai išsaugojo tik jo mirties dieną ir mėnesį - gruodžio 6 d. Pasakojama, kad jam mirštant, pasirodė giedantys angelai. Mikalojus buvo iškilmingai palaidotas Myroje.

Iki šių dienų Rytų ir Vakarų Bažnyčiose šv. Mikalojus laikomas didžiu užtarėju - dėl to tiek daug jo atvaizdų tiek stačiatikių cerkvėse, tiek ir vakarų šventovėse. Šv. Mikalojus yra Rusijos globėjas. Jo atvaizdas buvo paplitęs beveik visoje Rusijos Imperijos teritorijoje.

Ikonografijoje šv. Mikalojus vaizduojamas su lotynų arba graikų apeigų vyskupo rūbais. Jo atributai: angelas, angelas su mitra, duona, trys vaikai arba jaunuoliai, trys obuoliai, trys auksiniai rutuliai ant knygos arba rankoje (kraitis, kurį pagal legendą padovanojo neturtingoms merginoms), pastoralas, ar knyga, inkaras, kapšelis su pinigais, trys kapšeliai, laivas, maišas dovanų.

Šv. Mikalojus visada skatina gerą elgesį. Tai yra puiki pagalba ugdant vaikus. Jis svarbus ir dozuojant vaikų troškimus: „Dabar dar negali to turėti, palauk Kalėdų“, – sako tėvai.

Ta istorija apie slaptą dovanų nešėją yra konspiracija, kurią vis iš naujo tenka atnaujinti visoms tėvų kartoms. Kiekviena karta tiki tam tikrą laiką, vėliau supranta tiesą, o tada sutinka perteikti šį mitą savo vaikams. Išties nuostabu.

Mums, krikščionims, šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija, jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys.

O mes kviečiame ir laukiame Šventų Kalėdų rytą šv. Jurgio bažnyčioje. Toje vietoje, kur prasideda visa Kėdainių miesto istorija. Šv. Jurgio bažnyčios bendruomenė, vaikučius su tėveliais Šventų Kalėdų rytą atskubėjusius į 9 val. Šventąsias Mišias pasveikinti Kūdikėlio Jėzaus, pasitiko su lietuviškuoju Kalėdų Seneliu po pamaldų.

Šv. Jurgio parapijos katechetė Genovaitė Matusevičienė